Tag Archives: UCL

Neuromokslininkai prieš filosofus

Mokslininkai mano galintys įrodyti, jog laisvas žmogaus apsisprendimas yra fantazijos padarinys, tuo tarpu filosofai į tai žiūri skeptiškai, ragindami neuromokslininkus atidžiai persvarstyti šį teiginį.

Prieš penkerius metus Bernstein‘o matematinio neuromokslo centre atliktas tyrimas pakeitė bandymą organizavusio mokslininko John-Dylan’o Haynes‘o  pasaulėvoką ir požiūrį į gyvenimą.

 

Tyrimas leidęs suabejoti laisvos valios egzistavimu

Tyrime dalyvavę savanoriai eksperimento metu ekrane galėjo stebėti kintančią atsitiktine tvarka pasirodančių raidžių seką. Vienintelis reikalavimas dalyviams buvo kaire ar dešine ranka bet kurio metu paspausti mygtuką bei įsidėmėti, kokia raidė pasirodė ekrane, savanoriui  instiktyviai priėmus sprendimą. Tyrimo metu dalyvių smegenyse vykstančios reakcijos buvo atidžiai stebimos  pasitelkiant funkcinį magnetinį rezonansą. Eksperimento rezultatai taip nustebino mokslininkus, jog šie panoro patikrinti, ar gauti duomenys yra tikri.

Pasirodo, jog sąmoningas apsisprendimas atitinkamu metu paspausti mygtuką buvo priimtas likus vienai sekundei iki  fizinio veiksmo įgyvendinimo. Dar įdomiau, stebimos smegenų aktyvacijos atskleidė, jog smegenys sprendimą „suplanavo“ dar prieš septynias sekundes. Bandymo rezultatai  rodo, jog mūsų galvose slypi išankstiniai sprendimai, apie kurių buvimą mes net nesuvokiame.

Iššūkis filosofijai

Niekas negalėtų paneigti, jog žmogus yra linkęs savo sprendimus laikyti asmeninės nuomonės padariniu, todėl naujas mokslinis atradimas keičia mūsų pasaulėvoką savarankiškumo klausimu. Kitaip tariant, eksperimentas pateikia įrodymų, jog laisva asmens valia neegzistuoja. Neįtikėtinas atradimas skelbia iššūkį filosofijai, kuri jau daugelį amžių nagrinėja  žmogaus sprendimo laisvę. Mokslininkai, griaudami filosofijos teorinius pamatus, teigia, jog vadinamoji laisva valia yra veikiau biocheminis procesas. Remiantis jų logika, galime sakyti, jog savarankiškas sprendimas yra iliuzija. Anot  University Colledge London dirbančio neuromokslininko Patrick‘o Haggard‘o,  žmogus  mano pasirinkęs pats, tačiau tai netiesa.

Panašią nuomonę dalinasi ir jau minėtame Berstein‘o matematinio neuromokslo centre dirbantis John-Dylan’as Haynes’as.  Mokslininko teigimu, gali manyti, jog pasirinkimas išgerti kavos ar arbatos priklauso tik nuo tavęs, tačiau mūsų smegenys tokius sprendimus  generuoja kur kas greičiau, nei mes manome.

Bandymų būtą ir anksčiau

Bernstein’o  matematinio Neuromokslo centre atliktas tyrimas buvo toli gražu ne pirmas tokio pobūdžio bandymas. 80-aisiais panašų eksperimentą atliko Kalifornijos universiteto neuropsichologas Bendžemin‘as Libet‘as. Mokslininkas, subūręs savanorių komandą, bandymo metu juos atidžiai stebėjo naudodamas elektroencefalogramos metodą (tyrimo būdas, kuriuo matuojama smegenų biosrovė, fiksuojant elektrinius virpesius, o iš gautų signalų sprendžiama apie smegenų aktyvumą). Bandymo metu dalyviai turėjo akimis sekti laikrodžio ciberflatu be paliovos judantį tašką. Nusprendę pajudinti savo pirštą, savanoriai turėjo įsidėmėtį vietą, kurioje atitinkamą akimirką buvo judantis taškas.  Išnagrinėjęs bandymo rezultatus Libet’as pastebėjo, jog aktyvūs procesai smegenyse prasidėjo keletą šimtų milisekundžių anksčiau,  nei eksperimento dalyviai išreiškė sąmoningą kėtinimą pajudinti pirštą.

 Kritika neuromokslininkų idėjoms

Žinoma, tyrimo rezultatai sulaukė didelio kritikų dėmesio. Skeptikai teigė, jog laikrodis galėjo blaškyti savanorių dėmesį, taip pat pridūrė, kad pastebėta smegenų aktyvacija galėjo būti sukelta kognityvinio pasiruošimo/nusiteikimo priimti sprendimą ir veikti.

Kritikos neišvengė ir Bernstein’o centre atliktas tyrimas. Nustatyta, jog eksperimentą stebintis mokslininkai buvo tik 60% tikslūs bandydami moksliškai nuspėti, kuria ranka, kaire ar dešine, savanoris palies migtuką. Remdamasi šiuo teiginiu Dartmouth‘o koledže dirbanti neuromokslininkė ir filosofė  Adina Roskies gina žmogaus laisvosios valios idėją ir teigia, jog egzistuoja tik tam tikri fiziniai faktoriai, kurie veikia asmens apsisprendimą.

Tolesni mėginimai paneigti žmogaus laisvos valios buvimą

Vis dėlto, Bernstein’o  matematinio Neuromokslo centre tyrimą atlikęs Haynes’as neatsisakė savo idėjos ir norėdamas pagrįsti žmogaus savarankiško apsisprendimo nebuvimą, parengė antrąjį mokslinį tyrimą. Šįkart, eksperimento dalyviams teko sudėtingesnė ir, anot pačio Haynes‘o, praktiškesnė užduotis. Jie turėjo iš ekrane pasirodžiusios skaičių sekos pasirinkti du skaičius, kuriuos galėtų arba atimti, arba sudėti. Pasirodę tyrimo rezultatai pernelyg nesiskyrė nuo pirmojo badymo su mygtuku. Pasirodo, jog smegenų aktyvumas buvo pastebėtas dar keturias  sekundes prieš dalyviams sąmoningai suvokiant savo sprendimą.

Haynes‘as nėra tik vienas panašius bandymus atliekantis tyrėjas. Štai, Kalifornijos universiteto neuromokslininkas  ir chirurgas Itzhak’as Fried’as, tirdamas eksperimento dalyvių kognityvų aktyvumą, naudojo elektrodus, kurie yra implantuojami į žmonių smegenis kaip gydomoji priemonė nuo epilepsijos. Fried‘o bandymas atskleidė, jog aktyvumas atskiruose neuronuose buvo pastebėtas dar 1,5 sekundės prieš tyrimo objektui priimant sprendimą veikti. Be to, mokslininkai naudodami elektrodus buvo net 80% teisūs bandydami nuspėti tikslų savanorių apsisprendimo laiką.

 

Kolizija tarp filisofiškosios ir neuromokslo tiesos

Savo tyrimo rezultatus išanalizavęs Fried‘as, priėjo išvados, jog iš anksto nulemti sprendimai paslaptingai pasiekia mūsų sąmonę. Tokį neuromokslininko argumentą Floridos valstijos universiteto filosofė Al Mele vertina skeptiškai. Anot Al Mele, neuromokslo žinovai neturėtų laisvos valios vertinti kaip dvasinio ar mistinio reiškinio. Pati filosofė pripažįsta, jog dauguma jos kolegų  mąsto„materialiau” ir laisvos valios apibrėžime neįžvelgia transcendentiškumo pėdsakų. Moters teigimu, filosofai mano, jog sprendimai kyla iš smegenų funkcionavimo.

Dauguma šiuolaikinių filosofų pritaria idėjai, jog žmonės yra pajėgūs priimti racioalius sprendimus deterministinėje visatoje. Jie polemizuoja su laisvės ir išankstinės lemties saveika. Kitaip tariant, filosofai nėra linkę tikėti kad viskas yra išpranašauta lemties. Al Mele aiškina, jog neuromokslinikų gebėjimas nuspėti žmonių veiksmus, nesuteikia jiems lygių galimybių įsitraukti į filosofų pradėtą diskusiją ir aptarinėti predestinizaciją.

 

Greta Vaičeliūnaitė

Pagal: http://www.nature.com/news/2011/110831/full/477023a.html

 

Kodėl kartais favoritams nesiseka

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=1FuYJ1U2YZ8[/youtube]

 

 

2011-ųjų NBA finalinėse varžybose Miami Heats žvaigždė LeBron James praleidinėjo laisvus metimus kritiniais žaidimo momentais. JAV dienraščių antraštės ir internetas mirgėjo spėjimais, jog krepšininkas “užspringo”.

“Užspringimas” (angl. choking) – sportininko (arba komandos) nesugebėjimas laimėti, kai jis jau buvo praktiškai laikytas nugalėtoju dėl įgytos didelės persvaros rungtynėse ar palankios statistikos.

“Užspringsta” ne tik sportininkai: operos dainininkai, aktoriai, investuotojai ar šachmatų didmeistriai staiga praranda savo talentą, kai jo labiausiai reikia.

“Užspringimas” įvyksta dėl specifinės mąstymo klaidos – mąstymo per daug. Kai žmonės pradeda nervintis dėl savo pasirodymo, jų savimonė natūraliai tampa ypač aštri; pradedama analizuoti veiksmus, kurie geriausiai atliekami autopilotu. Pavyzdžiui, golfo ekspertas pradeda mąstyti apie užsimojimo detales, tikrina, ar alkūnės palenktos, ar svoris teisingai perkeltas. Tokie svarstymai gali būti “mirtini” geram pasirodymui.

University of Chicago psichologijos profesorė Sian Beilock tyrė “užspringimą” savo laboratorijoje. Tyrimo objektai buvo golfo žaidėjai. Mokslininkai jiems liepia galvoti apie tam tikrą užsimojimo dalį. Nenuostabu, jog pradedantieji žaidėjai smūgiuoja į duobutę geriau, kai sąmoningai mąsto apie savo veiksmus. Susikoncentruodamį ties žaidimu, jie išvengia pradedančiųjų klaidų.

Tačiau šiek tiek patirties keičia viską. Po to, kai žaidėjai išmoksta smūgiuoti į duobutę – kai įsimena būtinus judesius, smūgio analizė tampa pavojingu laiko švaistymu. Būtent todėl golfo ekspertai pramuša, kai jiems liepiama galvoti apie užsimojimo mechaniką. Aukščiausio lygio žaidėjų įgūdžiai tampa automatiški – jiems nereikia kreipti dėmesio į žaidimo technikos detales.

Todėl kyla klausimas: kas nulemia “užspringimą”? Kodėl tai nutinka tik kai kuriems sportininkams, atlikėjams ar studentams? Visi susinervina, tačiau “užspringsta” ne visi.

University College London ir California Institute of Technology (Caltech) tyrėjų komanda sprendė šią mįslę. Jų eksperimento subjektai žaidė paprastą, tačiau tikrovišką arkadinį žaidimą: per dvi sekundes pasunkintas virtualus kamuolys, pririštas virvele, turi pasiekti taikinį. Po trumpų treniruočių dalyviai buvo patalpinti į fMRI aparatą, kur turėjo žaisti žaidimą, už kurį buvo siūlomas atlygis nuo 0 iki 100 dolerių, jei pavyks laimėti.

Iš pradžių didinant atlygį, kilo ir žaidėjų motyvacija, todėl jiems pradėjo sektis geriau. Tačiau tokia progresija vyko neilgai – tik iki tam tikros sumos (kiekvienam ji buvo skirtinga). Staiga žaidėjams nustojo sektis: papildomi pinigai prastino pasirodymą, subjektai pradėjo “springti”.

Tyrimo dalyviams gulint fMRI aparate (kraujo tekėjimo pasikeitimai tapatinami su nervų aktyvumu; daugiau apie fMRI rašėme čia), aparatas buvo nustatytas “ant nulio” pagal striatum ventrale aktyvumą. Tai – požievinė smegenų sritis, atsakinga už įvairių malonumų, nuo kokaino vartojimo iki dovanų gavimo, apdorojimą (kadangi striatum ventrale srityje dopamino neuronų tankis didelis). Kai žaidėjams pranešdavo apie didesnę grąžą sėkmės atveju, striatum ventrale atsakydavo padidėjusiu aktyvumu. Reiškia, papildomi pinigai vertė žmones labiau jaudintis dėl galimo didesnio atlygio, todėl jie labiau stengėsi.  Būtent dėl šios priežasties įmonės siūlo bonusus savo darbuotojams.

Tačiau kai subjektai pradėjo žaisti, striatum aktyvumas tapo atvirkščiai proporcingas atlygio dydžiui: didesnis galimas atlygis lėmė mažiau susijaudinimo. Be to, aktyvumas insula sityje susijęs su sėkme, o sumažėjęs aktyvumas lemia prastesnį pasirodymą.

Tai galima paaiškint remiantis gerai psichologijoje žinomu nuostolių baimės (angl. loss aversion) fenomenu, kai nuostoliai priverčia jaustis blogiau nei džiugina tokio pat dydžio laimėjimai. Kitaip tariant, malonumas, patiriamas laimėjus 100 dolerių yra mažiau intensyvus nei skausmas praradus šimtinę.

Iš pirmo žvilgsnio, tokia hipotezė atrodo neteisinga: juk iš tikrųjų nebuvo jokių nuostolių eksperimente, pinigai iš dalyvių nebuvo atimami už nesėkmes. Tačiau pradėjus žaisti, potencialius laimėjimus žaidėjai tapatina su faktiniais, o tai reiškia, kad ir pradedama baimintis jų netekti. Žaidėjai skaičiuoja dar neišsiperėjusius viščiukus.

Vietoje to, kad jaudintųsi dėl praturtėjimo ateityje, dalyviai nerimavo dėl galimų pralaimėjimų. Būtent dėl to striatum, smegenų dalis dalis atsakinga už apdovanojimą, nutildavo. Dar daugiau, mokslininkai parodė, jog tie, kurie labiausiai pasidavė nuostolių baimei, patyrė didžiausias nesėkmes, kai galimas atlygis būdavo padidintas. Pralaimėjimo baimė vertė žaidėjus pralaimėti, o jie pralaimėdavo dėl to, kad nekentė pralaimėjimų.

Tokie tyrimų rezultatai priverčia susimąstyti, kaip veikia motyvacija darbovietėje. Nors ir yra manoma, jog didesnis atlygis reiškia didesnį produktyvumą (dėl to geriausiems Wall Street darbuotojams siūlomi milžiniški bonusai), aukšti atlygiai gali pakenkti, ypač sudėtingose užduotyse arba kai reikia kompetencijos. Aukštas atlygis veiksmingas tik paprastose užduotyse, kai tikslas aiškus ir lengvai pasiekiamas.

Psichologas Sam Glucksberg penktajame praėjusio amžiaus šimtmetyje atliko klasikinį tyrimą. Subjektai turėjo atlikti kūrybiškumo užduotį, žinomą kaip “žvakės problema”. Vienai grupei buvo pasakyta, kad greitis – svarbu; tas, kuris išspręs problemą greičiausiai, gaus 20 dolerių. Kitai grupei buvo pasakyta, kad greitis nesvarbus – mokslininkai tik matuoja laiką, kaip greitai vidutiniškai žmogus gali atlikti užduotį. Rezultatai stebinantys: tie, kuriems buvo liepta galvoti greitai, vidutiniškai užtruko 3,5 minutės ilgiau. Daugiau apie šį fenomeną – Daniel Pink kalba TED konferencijoje (su lietuviškais subtitrais). Taigi, verslas praleidžia vertingą mokslo pamoką.

Grįžtant prie “užspringimo”: kai kurie krepšininkai pasimeta prie tritaškio linijos todėl, kad jiems tai per daug rūpi. Kai kurie dainininkai tikrai nori pasirodyti gerai, bet palūžta nuo akimirkos spaudimo. Paprastas žaidimo, pasirodymo ar darbo malonumas dingsta – lieka tik nuostolių baimė.

Pagal Jonah Lehrer, Frontal Cortex @The New Yorker

 

Dovilė M.

Optimistai iš prigimties

Mokslininkai,  bandę išsiaiškinti, kodėl optimistai sugeba išlaikyti teigiamas emocijas net ir susidūrę su rimtais sunkumais, pagaliau rado atsakymą.

Po ilgų mokslinių tyrimų paaiškėjo, jog žmonių smegenys yra labiau linkusios  įsisavinti  geras naujienas,  tuo tarpu blogos žinios yra smegenų ignoruojamos. Niekam ne paslaptis, jog toks pozityvus požiūris į aplinką daro teigiamą įtaką mūsų sveikatai.

Maža to, mokslininkai, dirbantys Londono universitete (University College London), teigia, jog  net 80 procentų žmonių yra optimistai, nepaisant to, kad dalis jų save laiko pesimistais.

Atlikdami mokslinį bandymą, tyrėjai pasitelkė keturiolikos savanorių komandą. Tyrimo dalyviai buvo suskirstyti pagal skirtingus lygius: nuo pesimisto iki didžiausio optimisto. Kol tyrimo vykdytojai kiekvieno iš dalyvių klausinėjo, kokia, jų manymu,  yra skirtingų nelaimingų įvykių galimybė, pavydžiui skyrybos, liga, katastrofos, atsakinėjančių savanorių smegenys buvo įdėmiai stebimos FMRI įtaisu.

Vėliau, kai savanoriams buvo atskleista tikroji – statistinė – minėtųjų įvykių galimybė, daugumos tyrimo dalyvių požiūris pasikeitė. Optimistai, išgirdę, jog iš tiesų vėžio susirgimo galimybė nėra tokia didelė, pakeitė savo numonę ir paklausti, kokie galimybė jiems patiems susirgti čia liga, nurodė kur kas mažesnius skaičius.

Tyrimai įrodė, jog optimistams besiklausant gerų naujienų,  FMRI pagalba jų smegenyse užfiksuoti aktyvesni procesai, deja,  kartu pastebėta, jog pesimistams tokias pat reakcijas sukelia nepalankios žinios. Tai netiesiogiai pasako, jog skirtingų žmonių smegenys pasirenka, kokia infomacija yra svarbesnė: teigiama ar neigiama.

Visgi, dauguma mūsų esame optimistai iš prigimties. Tai galima įrodyti remiantis gyvenimiškomis situacijomis. Pavyzdžiui,  žinutė „rūkimas žudo“  beveik nedaro jokios įtakos rūkantiems, nes pirkėjai mano, jog galimybė jiems patiems susirgti vėžiu yra gana maža. Taip pat, statiska byloja, jog 50 procentų porų išsiskiria, tačiau pavieniai sutuoktiniai yra įsitikinę, kad jiems pavyks išvengti tokios lemties.

Pasak mokslininkų, optimistai rečiau serga širdies ligomis, jų mirštamumo lygis yra kurkas žemesnis. Nepaisant to, fenomenalus optimistiškumas turi ir minusų – smegenys neapsaugo mūsų nuo nepagrįsto pozityvumo, net jei reali situacija ir rizika yra akivaizdi.

 Parašyta remiantis www.bbc.co.uk 

Greta V.