Ryšium su Jonathan Moreno mintimis (http://neuromokslas.blogr.lt/neuro-mokslo-pasiekimai-ir-galimybes/)
Karas savaime yra kontroversija: natūralus žmogaus gerovės troškimas atsiduria priešpriešoje su išlikimo instinktais. Tačiau žmonijos istorija rodo, kad karas yra natūralus reiškinys, būdingas tik vienos rūšies gyvūnui – žmogui, kuris iš kitų išsiskiria sąmone. Būtent todėl neuromokslas yra aktualus karyboje. Kare svarbiausia pergalė; laimi, kas jaučiasi laimėję, pralaimi, kas jaučiasi sutriuškinti. Pergalė/pralaimėjimas kyla kaip mintys žmonių galvose, reiškia, priversti priešininką galvoti, kad pralaimėjo, tolygu prieš jį laimėti. Todėl neuromokslas atlieka svarbų vaidmenį šiandienos moksle ir rytojaus kasdienybėje: aiškinasi, kaip veikia žmogaus protas, kaip atsiranda mintys ir, galų gale, kaip galima daryti šiam procesui įtaką. Šiems atradimams įvykus pasikeistų ne tik medicina ar farmacija, nors būtent su šiomis sritimis dažniausiai asocijuojasi neuromokslas, bet ir karyba.
Vienas geriausių pavyzdžių, kai bandoma paveikti priešininko mąstymą – psichologinės operacijos. Tai planuotos operacijos, kai atrinkta informacija pateikiama užsienio auditorijai įvairiomis priemonėmis, norint paveikti jos emocijas, elgesį ir mąstymą siekiant sau naudingų rezultatų. Antrojo pasaulinio karo metais Jungtinių Amerikos Valstijų Generalinis Štabas apibrėžė psichologinį kariavimą taip:
“Tam, kad paveiktų priešo mąstymą, psichologiniame kare naudojamas bet koks ginklas. Ginklai yra psichologiniai tik savo sukeliamu efektu ir ne todėl, kad yra ginklai”
Neuromokslininkams išsiaiškinus, kokie procesai vyksta mąstant ir kaip galima mintis, emocijas ar elgesį pakeisti, psichologinės operacijos įgytų naują pagreitį.
Informacijos išgavimas taip pat yra sritis, kur neuromokslo atradimai yra laukiami. Dabartiniai melo detektoriai turi trūkumų, todėl galima juos “apeiti”. O žvelgiant giliau į cheminius procesus, vykstančius smegenyse, galima pastebėti, kad žmogui sakant tiesą, išsiskiria tam tikros cheminės medžiagos. Duodant žmogui šių medžiagų būtų galima mechaniškai priversti jį sakyti tiesą.
Tai nenuginčijamai palengvintų antiteroristinių pajėgų darbą, tačiau iškyla klausimas: ar tai nėra lygiai toks pats kankinimo būdas kaip kankinimas vandeniu (kurį, beje, iki B.Obamos prezidentavimo vadino sustiprinta apklausos technika; pilant ant galvos vandenį žmogus patiki, kad skęsta) ar stovėjimas ilgą laiką (kai iš daugiau nei 40 valandų išstovėjusio nemiegojusio žmogaus išgaunami prisipažinimai)?
Technologinė pažanga veikia išvien su neuromokslu ir padeda kariams, kurie iki tol būtų buvę nebetinkami savo darbui. Šiandien kariai, netekę galūnių, gali užsidėti robotinius protezus, kurie veikia taip: chirurginiu būdu motoriniai nervai, reguliavę netektos galūnės raumenis, įnervuoja kitą plotą; protezo sensoriai prijungiami prie šio ploto ir reaguoja į nervinius impulsus. Pavyzdžiui, žmogui be rankos pagalvojus apie nykščio judinimą, robotinė galūnė atlieka šį veiksmą. Su dirbtine galūne karys tampa netgi dar stipresnis nei su savo tikrąja ranka ir gali grįžti į karo lauką.
Šios technologijos tobulėja kasdien, todėl ir vėl kyla etinės dilemos: ar šitaip nesukuriamas superžmogus ir jeigu taip, ar tikrai to norime. Jonathan Moreno pateikė įdomią mintį: dabar jaudinamasi dėl dopingo Olimpiadoje; ar nebus taip, kad ateityje jaudinsimės dėl protezų?
Kaip ir bet kurios mokslo šakos, neuromokslo pasiekimų pritaikymas karo reikmėms kelia daug diskusijų. Neuromokslininkai kuria vaistus ar sistemas dažnai neįtardami, kad jų atradimai bus panaudoti CŽV kalėjimuose ar karo lauke. Tačiau neabejotinai karas skatina mokslo pažangą, kuri gali būti pritaikyta kasdienėms reikmėms (kaip, pavyzdžiui, protezai), todėl galima pažiūrėti į pozityviąją šio reikalo pusę.
Dovilė M.