Tag Archives: fMRI

Neuromokslininkai prieš filosofus

Mokslininkai mano galintys įrodyti, jog laisvas žmogaus apsisprendimas yra fantazijos padarinys, tuo tarpu filosofai į tai žiūri skeptiškai, ragindami neuromokslininkus atidžiai persvarstyti šį teiginį.

Prieš penkerius metus Bernstein‘o matematinio neuromokslo centre atliktas tyrimas pakeitė bandymą organizavusio mokslininko John-Dylan’o Haynes‘o  pasaulėvoką ir požiūrį į gyvenimą.

 

Tyrimas leidęs suabejoti laisvos valios egzistavimu

Tyrime dalyvavę savanoriai eksperimento metu ekrane galėjo stebėti kintančią atsitiktine tvarka pasirodančių raidžių seką. Vienintelis reikalavimas dalyviams buvo kaire ar dešine ranka bet kurio metu paspausti mygtuką bei įsidėmėti, kokia raidė pasirodė ekrane, savanoriui  instiktyviai priėmus sprendimą. Tyrimo metu dalyvių smegenyse vykstančios reakcijos buvo atidžiai stebimos  pasitelkiant funkcinį magnetinį rezonansą. Eksperimento rezultatai taip nustebino mokslininkus, jog šie panoro patikrinti, ar gauti duomenys yra tikri.

Pasirodo, jog sąmoningas apsisprendimas atitinkamu metu paspausti mygtuką buvo priimtas likus vienai sekundei iki  fizinio veiksmo įgyvendinimo. Dar įdomiau, stebimos smegenų aktyvacijos atskleidė, jog smegenys sprendimą „suplanavo“ dar prieš septynias sekundes. Bandymo rezultatai  rodo, jog mūsų galvose slypi išankstiniai sprendimai, apie kurių buvimą mes net nesuvokiame.

Iššūkis filosofijai

Niekas negalėtų paneigti, jog žmogus yra linkęs savo sprendimus laikyti asmeninės nuomonės padariniu, todėl naujas mokslinis atradimas keičia mūsų pasaulėvoką savarankiškumo klausimu. Kitaip tariant, eksperimentas pateikia įrodymų, jog laisva asmens valia neegzistuoja. Neįtikėtinas atradimas skelbia iššūkį filosofijai, kuri jau daugelį amžių nagrinėja  žmogaus sprendimo laisvę. Mokslininkai, griaudami filosofijos teorinius pamatus, teigia, jog vadinamoji laisva valia yra veikiau biocheminis procesas. Remiantis jų logika, galime sakyti, jog savarankiškas sprendimas yra iliuzija. Anot  University Colledge London dirbančio neuromokslininko Patrick‘o Haggard‘o,  žmogus  mano pasirinkęs pats, tačiau tai netiesa.

Panašią nuomonę dalinasi ir jau minėtame Berstein‘o matematinio neuromokslo centre dirbantis John-Dylan’as Haynes’as.  Mokslininko teigimu, gali manyti, jog pasirinkimas išgerti kavos ar arbatos priklauso tik nuo tavęs, tačiau mūsų smegenys tokius sprendimus  generuoja kur kas greičiau, nei mes manome.

Bandymų būtą ir anksčiau

Bernstein’o  matematinio Neuromokslo centre atliktas tyrimas buvo toli gražu ne pirmas tokio pobūdžio bandymas. 80-aisiais panašų eksperimentą atliko Kalifornijos universiteto neuropsichologas Bendžemin‘as Libet‘as. Mokslininkas, subūręs savanorių komandą, bandymo metu juos atidžiai stebėjo naudodamas elektroencefalogramos metodą (tyrimo būdas, kuriuo matuojama smegenų biosrovė, fiksuojant elektrinius virpesius, o iš gautų signalų sprendžiama apie smegenų aktyvumą). Bandymo metu dalyviai turėjo akimis sekti laikrodžio ciberflatu be paliovos judantį tašką. Nusprendę pajudinti savo pirštą, savanoriai turėjo įsidėmėtį vietą, kurioje atitinkamą akimirką buvo judantis taškas.  Išnagrinėjęs bandymo rezultatus Libet’as pastebėjo, jog aktyvūs procesai smegenyse prasidėjo keletą šimtų milisekundžių anksčiau,  nei eksperimento dalyviai išreiškė sąmoningą kėtinimą pajudinti pirštą.

 Kritika neuromokslininkų idėjoms

Žinoma, tyrimo rezultatai sulaukė didelio kritikų dėmesio. Skeptikai teigė, jog laikrodis galėjo blaškyti savanorių dėmesį, taip pat pridūrė, kad pastebėta smegenų aktyvacija galėjo būti sukelta kognityvinio pasiruošimo/nusiteikimo priimti sprendimą ir veikti.

Kritikos neišvengė ir Bernstein’o centre atliktas tyrimas. Nustatyta, jog eksperimentą stebintis mokslininkai buvo tik 60% tikslūs bandydami moksliškai nuspėti, kuria ranka, kaire ar dešine, savanoris palies migtuką. Remdamasi šiuo teiginiu Dartmouth‘o koledže dirbanti neuromokslininkė ir filosofė  Adina Roskies gina žmogaus laisvosios valios idėją ir teigia, jog egzistuoja tik tam tikri fiziniai faktoriai, kurie veikia asmens apsisprendimą.

Tolesni mėginimai paneigti žmogaus laisvos valios buvimą

Vis dėlto, Bernstein’o  matematinio Neuromokslo centre tyrimą atlikęs Haynes’as neatsisakė savo idėjos ir norėdamas pagrįsti žmogaus savarankiško apsisprendimo nebuvimą, parengė antrąjį mokslinį tyrimą. Šįkart, eksperimento dalyviams teko sudėtingesnė ir, anot pačio Haynes‘o, praktiškesnė užduotis. Jie turėjo iš ekrane pasirodžiusios skaičių sekos pasirinkti du skaičius, kuriuos galėtų arba atimti, arba sudėti. Pasirodę tyrimo rezultatai pernelyg nesiskyrė nuo pirmojo badymo su mygtuku. Pasirodo, jog smegenų aktyvumas buvo pastebėtas dar keturias  sekundes prieš dalyviams sąmoningai suvokiant savo sprendimą.

Haynes‘as nėra tik vienas panašius bandymus atliekantis tyrėjas. Štai, Kalifornijos universiteto neuromokslininkas  ir chirurgas Itzhak’as Fried’as, tirdamas eksperimento dalyvių kognityvų aktyvumą, naudojo elektrodus, kurie yra implantuojami į žmonių smegenis kaip gydomoji priemonė nuo epilepsijos. Fried‘o bandymas atskleidė, jog aktyvumas atskiruose neuronuose buvo pastebėtas dar 1,5 sekundės prieš tyrimo objektui priimant sprendimą veikti. Be to, mokslininkai naudodami elektrodus buvo net 80% teisūs bandydami nuspėti tikslų savanorių apsisprendimo laiką.

 

Kolizija tarp filisofiškosios ir neuromokslo tiesos

Savo tyrimo rezultatus išanalizavęs Fried‘as, priėjo išvados, jog iš anksto nulemti sprendimai paslaptingai pasiekia mūsų sąmonę. Tokį neuromokslininko argumentą Floridos valstijos universiteto filosofė Al Mele vertina skeptiškai. Anot Al Mele, neuromokslo žinovai neturėtų laisvos valios vertinti kaip dvasinio ar mistinio reiškinio. Pati filosofė pripažįsta, jog dauguma jos kolegų  mąsto„materialiau” ir laisvos valios apibrėžime neįžvelgia transcendentiškumo pėdsakų. Moters teigimu, filosofai mano, jog sprendimai kyla iš smegenų funkcionavimo.

Dauguma šiuolaikinių filosofų pritaria idėjai, jog žmonės yra pajėgūs priimti racioalius sprendimus deterministinėje visatoje. Jie polemizuoja su laisvės ir išankstinės lemties saveika. Kitaip tariant, filosofai nėra linkę tikėti kad viskas yra išpranašauta lemties. Al Mele aiškina, jog neuromokslinikų gebėjimas nuspėti žmonių veiksmus, nesuteikia jiems lygių galimybių įsitraukti į filosofų pradėtą diskusiją ir aptarinėti predestinizaciją.

 

Greta Vaičeliūnaitė

Pagal: http://www.nature.com/news/2011/110831/full/477023a.html

 

Interviu su neuromokslininku Giedriumi Tomu Buraču

Tarp Vilniaus ir San Diego gyvena Salk instituto neurobiologijos mokslų daktaras Giedrius Tomas Buračas. Kaune gimęs mokslininkas JAV sprendžia neuroinžinerines problemas ir dalinasi savo pasaulinio lygio atradimais su Lietuvos skaitytojais.

 

 

Karjerą pradėjote nuo biofizikos. Neuromokslas – tik atsitiktinumas ar aistra?

Į Vilniaus Universiteto Biofizikos programą stojau būtent dėl neuromokslų. Gamtos fakultete tuomet docentai Dobilas Kirvelis ir Vygandas Vanagas vedė pasaulinio lygio programą Neurokibernetikos ir Psichofizikos laboratorijoje, kurioje dirbau nuo pirmo kurso. Ten buvo atliekami tuometiniu požiūriu modernūs regėjimo elektrofiziologijos eksperimentai su katėmis, psichofizikiniai eksperimentai su žmogaus rega ir kuriamos robotinio regėjimo sistemos – tiek elektronika, tiek ir kompiuterinės programos. Visos šios tyrimų sritys patenka į modernių neuromokslų apibrėžimą. Kai pakilus geležinei uždangai ištrūkau į Vakarus, paaiškėjo, kad šios VU laboratorijos darbai yra neblogai žinomi, pavyzdžiui, Kopenhagos Niels Bohr institute ir Oxford universitete Didžiojoje Britanijoje.

Nors VU daugiausiai užsiėmiau teorija, įstojęs į doktorantūros studijas Kalifornijos Universitete San Diego mieste pradėjau nuo eksperimentų, nes buvau nusprendęs, kad tai yra geriausias būdas gerai susipažinti su smegenų veiklos principais. Tačiau be eksperimentavimo užsiėmiau ir mano eksperimentų rezultatais paremtų teorijų kūrimu.

Mano didžiausias tikslas – suprasti neurobiologinius žmogiškosios sąmonės mechanizmus. Ši aistra gimė bendraujant su Francis Crick, kuris, gavęs Nobelio premiją už DNR struktūros išaiškinimą, savo interesus buvo nukreipęs neuromokslų linkme. Su juo teko ištisą dešimtmetį dirbti ir gan glaudžiai bendrauti Salk Institute. Nors Salk institutas yra mažai kam girdėtas, tačiau tai etaloninis mokslo šventyklos pavyzdys.

Pavyzdžiui, žmogaus ir kitų gyvūnų regos sistema apdoroja regimąją informaciją, atpažįsta aplinkos objektus, scenas, padeda valdyti objektus. Tai sudėtingi uždaviniai, kurių dirbtinės sistemos (robotai, autonominės mašinos ir t.t.) nepajėgia atlikti taip sėkmingai kaip žmonės ar netgi musės. Todėl inžinieriai nuo seno įkvėpimo semiasi iš gamtos; pirmasis teorinis kompiuterio modelis (Tiuringo mašina) buvo sukurtas remiantis tuo, kaip žmonės daro sprendimus. Pastaruoju metu vis labiau vystosi neuroinžinierija – dirbtinių, praktines problemas sprendžiančių, sistemų kūrimas, kuris remiasi neuromokslų atradimais. Aš šiuo metu turiu galimybę užsiimti vien teorija bei neuroinžinerija – kuriu algoritmus sudėtingos informacijos signalus  apdorojančioms sistemoms.

 

Pagal 2011-ųjų straipsnius referuojamuose mokslo žurnaluose, panašu, jog savo laboratorijoje tyrinėjate regos centrus naudojant magnetinį rezonansą. Kokie klausimai dar yra neatsakyti šioje srityje?

Žmogaus ir kitų primatų regos sistema kol kas yra suprasta tik dalinai. Ji yra padalinta į regimosios informacijos apdorojimo etapus, ir kiekviename šių yra keletas modulių, kurių kiekvienas specializuojasi ties vienu regimosios informacijos aspektu (spalva, objekto judėjimo kryptimi ir greičiu, objekto forma ir t.t.). Smegenys pasirenka, kuriuos požymius pavaizduoti detaliau (vadinamus statistiškai dominuojančius požymius), o kuriuos – grubiau, remdamosi į akis srūvančių vaizdų statistikos pagrindu.  Praeitame šimtmetyje buvo surinkta labai daug informacijos apie tai, kaip tie moduliai skaido regimąją informaciją į dalis (t.y. kelis skirtingus požymius), bet nežinome, kaip tos sudedamos dalys yra vėl susintetinamos į vientisą regimąją patirtį. Pavyzdžiui, mes juk nepatiriame atskirai objekto spalvos, judėjimo ir formos. Viską patiriame vienu metu kaip kažkokios spalvos ir formos objektą, judantį kuria nors kryptimi (arba stovintį). Buvo atrasta apie trisdešimt regos sričių smegenų žievėje, kurios atlieka įvairių vaizdo savybių analizę, tačiau smegenų mechanizmai, kurie „sulipdo“ tuos įvairius požymius, reprezentuojamus skirtinguose smegenų lygiuose ir moduliuose, yra iki šiol menkai suprasti. Vis gausėja duomenų, kad sintezė bent dalinai yra atliekama per sinchronizuotus neuronų virpesius. Šią hipotezę dar prieš 20 metų iškėlė Singer bei Gray, su kuriuo irgi teko dirbti Salk institute. Deja, kol kas eksperimentiniai duomenys yra gan prieštaringi ir nėra galutinai aišku, kokį vaidmenį  virpesiai atlieka vizualios informacijos sintezėje.

Naudojant fMRI galima tirti didelių neuronų ansamblių veiklą. Mano interesų centre – kaip regimosios informacijos apdorojimas priklauso nuo aktyvaus dėmesio kreipimo į regimuosius objektus. Esu atradęs gan netikėtą dėmesio mechanizmą: pasirodo, kad regos sistemos neuronai gali padidinti savo jautrumą įvairiems objekto, kuriuo domimasi, požymiams. Pavyzdžiui, kai mes ieškome knygos raudonu viršeliu, visi raudoną spalvą atvaizduojantys neuronai pasidaro jautresni dėl požymiams specifiško dėmesio mechanizmo aktyvavimo, taip palengvindami ieškomos knygos pastebėjimą. Tokie dėmesio mechanizmai bent iš dalies yra atsakingi už minėtąją regimosios sistemos analizės rezultatų sintezę.

Daugiau informacijos:

http://www.pnas.org/content/106/39/16853.full.pdf+html?sid=eb0c0e1b-5d28-4cba-85bd-7a84de60d258

http://www.klab.caltech.edu/~saenz/pdf/saenz_NN02.pdf

http://www.klab.caltech.edu/~saenz/pdf/Saenz_VR03.pdf

 

Dalyvaujate Pasaulio Lietuvių veikloje, populiarinate mokslą Lietuvoje. Ar ateities planuose yra Lietuva?

Lietuva visada buvo, yra ir bus mano planuose. Reguliariai įvairiomis progomis skaitau paskaitas Lietuvoje. Dar 2000 metais kartu su profesoriumi O. Rukšėnu suorganizavau Aukštųjų Studijų Institutą Nidoje, į kurį dėstyti atvažiavo profesoriai iš geriausių pasaulio universitetų. Mokslo daktarai, kurie dalyvavo šiame renginyje vėliau pateko į tokias prestižines mokyklas kaip Caltech, MIT ir t.t. Nemažai tautiečių jo metu užmezgė tarptautinius ryšius, išvažiavo stažuotėms į užsienius. Tikiuosi, kad man dar  pasitaikys progų suorganizuoti panašių renginių Lietuvoje.

Kodėl kartais favoritams nesiseka

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=1FuYJ1U2YZ8[/youtube]

 

 

2011-ųjų NBA finalinėse varžybose Miami Heats žvaigždė LeBron James praleidinėjo laisvus metimus kritiniais žaidimo momentais. JAV dienraščių antraštės ir internetas mirgėjo spėjimais, jog krepšininkas “užspringo”.

“Užspringimas” (angl. choking) – sportininko (arba komandos) nesugebėjimas laimėti, kai jis jau buvo praktiškai laikytas nugalėtoju dėl įgytos didelės persvaros rungtynėse ar palankios statistikos.

“Užspringsta” ne tik sportininkai: operos dainininkai, aktoriai, investuotojai ar šachmatų didmeistriai staiga praranda savo talentą, kai jo labiausiai reikia.

“Užspringimas” įvyksta dėl specifinės mąstymo klaidos – mąstymo per daug. Kai žmonės pradeda nervintis dėl savo pasirodymo, jų savimonė natūraliai tampa ypač aštri; pradedama analizuoti veiksmus, kurie geriausiai atliekami autopilotu. Pavyzdžiui, golfo ekspertas pradeda mąstyti apie užsimojimo detales, tikrina, ar alkūnės palenktos, ar svoris teisingai perkeltas. Tokie svarstymai gali būti “mirtini” geram pasirodymui.

University of Chicago psichologijos profesorė Sian Beilock tyrė “užspringimą” savo laboratorijoje. Tyrimo objektai buvo golfo žaidėjai. Mokslininkai jiems liepia galvoti apie tam tikrą užsimojimo dalį. Nenuostabu, jog pradedantieji žaidėjai smūgiuoja į duobutę geriau, kai sąmoningai mąsto apie savo veiksmus. Susikoncentruodamį ties žaidimu, jie išvengia pradedančiųjų klaidų.

Tačiau šiek tiek patirties keičia viską. Po to, kai žaidėjai išmoksta smūgiuoti į duobutę – kai įsimena būtinus judesius, smūgio analizė tampa pavojingu laiko švaistymu. Būtent todėl golfo ekspertai pramuša, kai jiems liepiama galvoti apie užsimojimo mechaniką. Aukščiausio lygio žaidėjų įgūdžiai tampa automatiški – jiems nereikia kreipti dėmesio į žaidimo technikos detales.

Todėl kyla klausimas: kas nulemia “užspringimą”? Kodėl tai nutinka tik kai kuriems sportininkams, atlikėjams ar studentams? Visi susinervina, tačiau “užspringsta” ne visi.

University College London ir California Institute of Technology (Caltech) tyrėjų komanda sprendė šią mįslę. Jų eksperimento subjektai žaidė paprastą, tačiau tikrovišką arkadinį žaidimą: per dvi sekundes pasunkintas virtualus kamuolys, pririštas virvele, turi pasiekti taikinį. Po trumpų treniruočių dalyviai buvo patalpinti į fMRI aparatą, kur turėjo žaisti žaidimą, už kurį buvo siūlomas atlygis nuo 0 iki 100 dolerių, jei pavyks laimėti.

Iš pradžių didinant atlygį, kilo ir žaidėjų motyvacija, todėl jiems pradėjo sektis geriau. Tačiau tokia progresija vyko neilgai – tik iki tam tikros sumos (kiekvienam ji buvo skirtinga). Staiga žaidėjams nustojo sektis: papildomi pinigai prastino pasirodymą, subjektai pradėjo “springti”.

Tyrimo dalyviams gulint fMRI aparate (kraujo tekėjimo pasikeitimai tapatinami su nervų aktyvumu; daugiau apie fMRI rašėme čia), aparatas buvo nustatytas “ant nulio” pagal striatum ventrale aktyvumą. Tai – požievinė smegenų sritis, atsakinga už įvairių malonumų, nuo kokaino vartojimo iki dovanų gavimo, apdorojimą (kadangi striatum ventrale srityje dopamino neuronų tankis didelis). Kai žaidėjams pranešdavo apie didesnę grąžą sėkmės atveju, striatum ventrale atsakydavo padidėjusiu aktyvumu. Reiškia, papildomi pinigai vertė žmones labiau jaudintis dėl galimo didesnio atlygio, todėl jie labiau stengėsi.  Būtent dėl šios priežasties įmonės siūlo bonusus savo darbuotojams.

Tačiau kai subjektai pradėjo žaisti, striatum aktyvumas tapo atvirkščiai proporcingas atlygio dydžiui: didesnis galimas atlygis lėmė mažiau susijaudinimo. Be to, aktyvumas insula sityje susijęs su sėkme, o sumažėjęs aktyvumas lemia prastesnį pasirodymą.

Tai galima paaiškint remiantis gerai psichologijoje žinomu nuostolių baimės (angl. loss aversion) fenomenu, kai nuostoliai priverčia jaustis blogiau nei džiugina tokio pat dydžio laimėjimai. Kitaip tariant, malonumas, patiriamas laimėjus 100 dolerių yra mažiau intensyvus nei skausmas praradus šimtinę.

Iš pirmo žvilgsnio, tokia hipotezė atrodo neteisinga: juk iš tikrųjų nebuvo jokių nuostolių eksperimente, pinigai iš dalyvių nebuvo atimami už nesėkmes. Tačiau pradėjus žaisti, potencialius laimėjimus žaidėjai tapatina su faktiniais, o tai reiškia, kad ir pradedama baimintis jų netekti. Žaidėjai skaičiuoja dar neišsiperėjusius viščiukus.

Vietoje to, kad jaudintųsi dėl praturtėjimo ateityje, dalyviai nerimavo dėl galimų pralaimėjimų. Būtent dėl to striatum, smegenų dalis dalis atsakinga už apdovanojimą, nutildavo. Dar daugiau, mokslininkai parodė, jog tie, kurie labiausiai pasidavė nuostolių baimei, patyrė didžiausias nesėkmes, kai galimas atlygis būdavo padidintas. Pralaimėjimo baimė vertė žaidėjus pralaimėti, o jie pralaimėdavo dėl to, kad nekentė pralaimėjimų.

Tokie tyrimų rezultatai priverčia susimąstyti, kaip veikia motyvacija darbovietėje. Nors ir yra manoma, jog didesnis atlygis reiškia didesnį produktyvumą (dėl to geriausiems Wall Street darbuotojams siūlomi milžiniški bonusai), aukšti atlygiai gali pakenkti, ypač sudėtingose užduotyse arba kai reikia kompetencijos. Aukštas atlygis veiksmingas tik paprastose užduotyse, kai tikslas aiškus ir lengvai pasiekiamas.

Psichologas Sam Glucksberg penktajame praėjusio amžiaus šimtmetyje atliko klasikinį tyrimą. Subjektai turėjo atlikti kūrybiškumo užduotį, žinomą kaip “žvakės problema”. Vienai grupei buvo pasakyta, kad greitis – svarbu; tas, kuris išspręs problemą greičiausiai, gaus 20 dolerių. Kitai grupei buvo pasakyta, kad greitis nesvarbus – mokslininkai tik matuoja laiką, kaip greitai vidutiniškai žmogus gali atlikti užduotį. Rezultatai stebinantys: tie, kuriems buvo liepta galvoti greitai, vidutiniškai užtruko 3,5 minutės ilgiau. Daugiau apie šį fenomeną – Daniel Pink kalba TED konferencijoje (su lietuviškais subtitrais). Taigi, verslas praleidžia vertingą mokslo pamoką.

Grįžtant prie “užspringimo”: kai kurie krepšininkai pasimeta prie tritaškio linijos todėl, kad jiems tai per daug rūpi. Kai kurie dainininkai tikrai nori pasirodyti gerai, bet palūžta nuo akimirkos spaudimo. Paprastas žaidimo, pasirodymo ar darbo malonumas dingsta – lieka tik nuostolių baimė.

Pagal Jonah Lehrer, Frontal Cortex @The New Yorker

 

Dovilė M.

Su gimtadieniu, fMRI!

Šią savaitę funkcinis magnetinis rezonansas (fMRI) švenčia savo dvidešimtąjį jubiliejų!

Pats metas susipažinti su fMRI artimiau.

Pradėti derėtų apskritai nuo neurovaizdavimo: tai įvairių technikų naudojimas, norint pavaizduoti smegenų struktūra, funkciją ar farmakologiją. Paprastai paciento smegenys skanuojamos ir gautas vaizdas analizuojamas ekrane. Specialistai tuomet gali daryti išvadas apie paciento smegenų būklę.

Prieš 20 metų žurnale Science buvo išspausdinta studija, kurioje aprašyta, kaip įprastą magnetinį rezonansą (paveikslėlis kairėje) galima pritaikyti deguonies prisotinto ir neprisotinto kraujo tėkmės į smegenis sekimui.

Hemoglobinas (kraujo sudėtinė dalis) turi geležies, todėl kraujui priskiriamos magnetinės savybės. fMRI skaneris iš esmės yra didelis magnetas, kuris išrikiuoja vandenilio protonus kūne ir išmuša iš rikiuotės radijo bangų dažnio pulsais. “Supurtyti” protonai grįžta į savo vietas, o aparatūra prisitaiko prie jų sukeltų aidų – rezonanso.

Aktyvesnės smegenų dalys reikalauja daugiau deguonies savo funkcijoms atilikti, todėl deguonies prisotintas kraujas plūsteli į aktyvius centrus. Taip galima nustatyti, kokie smegenų regionai už kokią veiklą atsakingi, kai skanuojami žmonės atlieka tam tikras užduotis.

 

 

fMRI technologija labai plačiai naudojama tiek klinikiniais ar mokslo tikslais, tiek ir neuromarketinge ir panašiose srityse. fMRI itin svarbus bandant išsiaiškinti minčių ir smegenų ryšį.

 

Daugiau informacijos: http://www.nature.com/neurosci/neuropod/index-2011-10-28.html

 

Dovilė M.

Meilė turi galios sumažinti skausmą

Šiltų santykių pradžia dažnai siejama su jausmu prilyginamu euforijai.  Šių, sparnus suteikiančių išgyvenimų,  priežastis slypi smegenų dalyje, atsakingoje už malonumą ir pojūčius. Įvairūs tyrimai atskleidė, jog stebint naujo meilės partnerio atvaizdą nuotraukoje, smegenyse kyla kur kas audringesnės reakcijos.

Tyrėjų komanda, vadovaujama medicinos ir filosofijos daktaro Sean‘o Mackey, nusprendė išplėsti ankstesnius tyrimus ir išsiaiškinti, ar matomas mylimojo(-sios) atvaizdas gali sumažinti fizinio skaumo poveikį.

Bandymams atlikti mokslininkai subūrė penkiolikos 19-21 metų amžiaus studentų komandą. Kiekvienas iš savanorių buvo užmezgę naujus ryšius su priešingos lyties atstovais. Visi ekperimento dalyviai teigė esantys stipriai įsimylėję, nustatydami savo jausmų intensyvumą vertinimo skalėje pateiktais skaičiais. Stebėti vidiniams pakitimams,  tyrėjai pasitelkė funkcinį magnetinį rezonansą (fMRI), fiksuojantį smegenų kraujotaką. Savanoriai bandymo metu, stebimi tyrėjų sekančių fMRI  rodmenis ekrane, turėjo žiūrėti į savo meilės objekto ir visiškai nepažįstamo tos pačios lyties asmens ir panašios išvaizdos kaip mylimasis(-oji) fotografijas. Rodant šiuos atvaizdus savanoriams buvo sukeliamas vidutinis ar intensyvus skausmas, dirginant nedominuojančią rankų pusę karštu įtaisu 15 sekundžių.  Po kiekvieno bandymo studentai turėjo įvertinti patirtą skausmą skaičiais nuo 0 iki 10.

Tyrėjų komanda pateikdama ekperimento rezultatus, patvirtino, jog meilės partnerio atvaizdas suteikė savanoriams teigiamų išgyvenimų ir sumažino kenčiamą skausmą. Tuo tarpu stebėdami svetimo žmogaus nuotrauką savanoriai teigė jautę nei kiek nemažesnį, tokio pat intensyvumo skausmą. Pasirodo, meilės partnerio nuotrauka suaktyvina reakcijas kaktinėje smegenų skiltyje, migdoliniame kūne ir pagumburyje.

Neuromokslininkai ir toliau siekia tirti smegenyse vykstančių reakcijų metu išskiriamas medžiagas. Pasiekus teigiamų rezultatų šioje srityje, įvairūs stimuliantai, sukeliantis šias reakcijas,  galėtų būti naudojami medicinoje, tam, kad padėtų išvengti skaumo be jokių medikamentų.

 

Greta V.