Tag Archives: kognicija

Kuo skiriasi išskirtinai ir vidutiniškai protingų žmognių smegenys?

Pasitvirtino seni mokslininkų spėjimai, jog  nuo smegenų dydžio priklauso apie 6.7% individo intelekto. Naujesni tyrimai parodė, kad smegenų  šoninės prefrontalinės žievės regionas, esantis už smilkinio, yra kritinis protinės veiklos centras. Būtent šios smegenų zonos aktyvumas nulemia dar apie 5% individualaus intelekto variacijų.

Washington University in St Louise universitete atlikti tyrimai rodo, kad dar 10% intelekto pajėgumo priklauso nuo smegenyse išsiraizgiusio neuronų kelio, kuris jungia šoninės prefrontalinės žievės regioną su likusiomis smegenimis.

Tyrimai parodė, jog 10% žmogaus intelekto nulemia neuronų jungčių tarp šoninės prefrontalinės žievės ir likusių smegenų stiprumas.

Leidinio Journal of Neuroscience straipsnis teigia, jog „globalus smegenų sujungiamumas“ yra naujas žingsnis link žmogaus intelekto suvokimo.

„Mūsų tyrimai, rodo, kad jungtys su tam tikromis prefrontalinės žievės dalimis gali nulemti individo intelektą,“ – teigia pagrindinis autorius, daktaras Michael W. Cole iš Washington universiteto.

Cole teigimu, šie tyrimai pirmieji patvirtina teiginį, jog neuronų ryšiai tarp šoninės prefrontalinės žievės ir likusių smegenų sudaro unikalią paspirtį kognityviam mąstymui, kuris ir yra kertinis, žmogaus intelektą lemiantis veiksnys.

„Tyrimai rodo, jog, iš dalies, būti intelektualiu – tai turėti puikiai veikiantį šoninės prefrontalinės žievės regioną; kitaip tariant, ši smegenų dalis turi efektyviai susisiekti su likusiomis smegenimis,“– teigia tyrimo bendraautorius, psichologijos profesorius Todd Braver.

Tyrimo komanda apibūdina šoninės prefrontalinės žievės regioną kaip  „lankstų centrą“. Ši smegenų dalis tikslams pasiekti naudoja išplėstą, per visas smegenis einančią jungtį, skirtą stebėti ir kontroliuoti kitus smegenų regionus.

„Yra įrodymų, kad šoninė prefrontalinė žievė yra smegenų regionas, kuris „įsimena“ tikslus ir instrukcijas, reikalingas kokiai nors užduočiai atlikti,“–  sako daktaras Cole. „Šis regionas efektyviai komunikuoja su kitomis smegenų zonomis, smegenų „stebėtojais“ ir „darytojais“, tam, kad padėtų atlikti užduotį intelektuliai (naudojant visus galimus protinių sugebėjimų resursus).“

Kol kiti smegenų regionai savaip prisideda prie mąstymo proceso, šoninė prefrontalinė žievė palaiko koncentravimąsi ties atliekamu darbu; panašiai kaip simfonijos dirigentas reguliuoja gyvą orkestro pasirodymą.

„Mes manome, jog šoninė prefrontalinė žievė funkcionuoja kaip grįžtamąjį ryšį kontroliuojanti sistema, kokia dažnai sutinkama inžinerijoje. Grįžtamojo ryšio kontrolė palaiko kognityvinę kontrolę,“ sako Cole.

Radiniai grindžiami analize, atlikta fMRI metodu gautais atvaizdais. Tyrimo dalyviai pasyviai ilsėjosi, o po to turėjo atlikti protinių pastangų reikalaujantį uždavinį: nustatyti, ar rodomas paveikslėlis yra toks pat, kaip matytasis anksčiau.

Rezultatai įrodo, kad loginį intelektą ir kognicijos kontroliavimo galimybes galima nuspėti pagal globalaus smegenų susijungimo su kairiąja šoninės prefrontalinės žievės dalimi lygį.

Nors daug tyrimo detalių liko dar neišaiškintos, nauji smegenų funkcijų modeliai rodo, jog šie moksliniai įrodymai gali būti labai naudingi suprantant žmogaus intelektą.

Be to, pasak M.W.Cole, „globalaus smegenų sujungiamumo“ atradimas gali padėti išsiaiškinti, kaip šių jugčių trūkumai prisideda prie kognicijos kontroliavimo sutrikimų, sukeliamų šizofrenijos ar kitų protinių ligų .

 

Pagal Science Daily straipsnį.

Kodėl protingi žmonės yra kvaili

 

Štai paprastas aritmetinis klausimas: “Raketė ir kamuoliukas kainuoja 1.10Lt. Raketė kainuoja vienu litu daugiau, nei kamuoliukas. Kiek kainuoja kamuoliukas?”

Didžioji dauguma žmonių staigiai ir užtikrintai atsako, jog kamuoliuko kaina – 10 centų. Šis atsakymas ne tik akivaizdus, bet ir visiškai neteisingas. (Raketė kainuoja 1.05Lt, o kamuoliukas – 5 centus). Įdomiausia tai, kad išsilavinimas nepadeda; daugiau nei 50% Harvard, Princeton ir MIT studentų atsakė neteisingai. Tyrimai parodė, jog studentai, gavę aukštesnius egzaminų rezultatus ir labiau linkę spręsti protines problemas (pagal Need for Cognition Scale, Mąstymo poreikio skalę, kuri matuoja žmogaus polinkį pasinerti ir mėgautis apmąstymais), daro daugiau mąstymo klaidų.

Ežere vyksta procesas, kai kiekvieną dieną lelijų lapų skaičius padvigubėja. Jeigu reikia 48 dienų, kad ežeras visiškai užželtų, kiek laiko praeis, kol užžels pusė ežero?

Daniel Kahneman, Nobelio premijos laureatas ir Princeton universiteto psichologijos profesorius, klausinėja tokių klausimų jau daugiau nei penkis dešimtmečius. Jo nuginkluojančiai paprasti eksperimentai pakeitė tai, kaip mąstome apie mąstymą. Šimtmečius filosofai, ekonomistai ir socialinių mokslų tyrėjai manė, jog žmonės elgiasi kaip racionalūs sutvėrimai. Tačiau profesorius Kahneman ir jo kolega Amos Tversky įrodė, kad nė iš tolo nesame tokie racionalūs kaip mėgstame manyti.

Pasirodo, jog neaiškioje situacijoje žmonės ne atidžiai vertina informaciją, o priima sprendimus naudodamiesi minčių kelio sutrumpinimais. Tokie “kampų kirtimai” dažnai veda prie klaidų, nes jie nėra būdas greičiau išspręsti matematinį klausimą; tai būdas apskritai praleisti matematiką.

Nors profesorius Kahneman dabar yra vadinamas vienu įtakingiausių XX amžiaus psichologų, jo darbas buvo ilgai laikytas nesvarbiu. Vienas garsus amerikiečių filosofas, išgirdęs apie D.Kahneman darbą, pasakė: “Man neįdomi kvailumo psichologija”.

Tačiau filosofas nesuprato esmės. D.Kahneman ir A.Tversky atrastos silpnosios mąstymo vietos ir tendencingumas nėra kvailumo simptomai. Tai – neatsiejama mūsų žmogiškumo dalis, suformuota per milijonus evoliucijos metų. Tačiau ar mąstymo klaidos gali būti išvengtos?

Viena iš tendencijų, vedančių prie daugelio klaidingų sprendimų yra per didelis pasitikėjimas savo jėgomis. Geriausias pavyzdys pastebimas investavimo pasaulyje. Nors daug fondų valdytojų nuolat stebi vertybinių popierių portfelius, jie nuolat neišlaiko esminio įgūdžių patikrinimo – pastovių pasiekimų. Kaip D.Kahneman pastebi, metai iš metų didžiosios daugumos fondų darbo pasiekimai sunkiai perkopia nulį. Panašu, jog dauguma valdytojų pasikliauja fortūna, o ne talentu.

Tai neturėtų stebinti, nes vertybinių popierių birža yra atsitiktinumų visuma – tokia sudėtinga įvykių sistema, jog jų numatyti neįmanoma. Nepaisant to, profesionalūs investuotojai nuolat mano, kad gali matyti tai, ko nemato kiti. Nors savo jėgų pervertinimas gali priversti priimti pasiteisinančią riziką (todėl D.Kahneman vadino šią mąstymo klaidą “kapitalizmo varikliu”), pasekmės dažnai kainuoja labai brangiai.

Tačiau ne tik investuotojai kenčia nuo šios mąstymo klaidos. Vidutinis verslininkas galvoja, jog turi 60% sėkmės šansą, nors iš tikrųjų tik mažiau nei 35% smulkių verslų išgyvena ilgiau nei penkerius metus. Net ir vartotojai pasiduoda šiai klaidai: vienoje amerikiečių apklausoje  paaiškėjo, jog namų savininkai tikisi virtuvės remontui išleisti vidutiniškai $18,500, o tikrasis vidurkis siekia $39,000.

Įdomu tai, jog žinojimas apie tokias mąstymo klaidas nepadeda. D.Kahneman savo knygoje “Thinking, Fast and Slow” prisipažino, jog po šitiek metų tyrimų, pats netapo atsparesnis minčių “kelio sutrumpinimams”, manymui, jog kiti labiau linkę daryti mąstymo klaidas, ar per dideliam pasitikėjimui savo jėgomis.

Pavojingiausia tai, jog mąstymo klaidas padarome nesąmoningai, todėl jos yra nematomos savianalizei ir nepralaidžios intelektui. Nors ir žinome, kodėl užkliūvame, vis tiek atrasime būdą pargriūti.

 

 

Pagal Jonah Lehrer straipsnį Wall Street Journal.
Dovilė M.

 

Nori būti protingas – kramtyk gumą

 

Genialios mintys neaplanko?  Užteks vieno gumos gabalėlio, kad išspręstumėte šią problemą.

Pasak St. Lawrence universiteto tyrėjų, paprastas gumos kramsnojimas gali padidinti kognityvius asmens sugebėjimus. Deja, gumos sukeltas fenomenalus efektas yar trumpalaikis ir trunka nuo 15-likos iki 20-ties minučių.

Pasirodo, jog netikėtas protinės veiklos suintensyvėjimas priklauso visai ne nuo gliukozės, esančios gumos sudėtyje (bandymo metu savanoriai kramtę becukrę gumą pademonstravo analogiškus protinius sugebėjimus kaip ir kramčiusieji gumą su cukraus pakaitalu). Priešingai, pats kramtymas yra pagerėjusios protinės būsenos priežastis. Tačiau norintiems pajusti staigų proto „antplūdį“, reikai žinoti, jog efektas suveikia praėjus tik kuriam laikui, o ne pačio kramtymo metu.

Informacijos šaltinis: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21645566

Greta V.

Neuromagija

Nors vaikai dažnai nesuvokia, iš kur tuščioje skrybelėje atsirado triušis, suaugusieji supranta, kad įvyko ne mįslingas triušio pasirodymas, o gudriai apgalvota iliuzija. Triuką atlieka stebėtojo smegenys. Jos apgauna žiūrovą, negalėdamos “suvesti galų”, kaip, ką tik perpjauta moteris, atsistoja ir besišypsodama nueina, nors ir žinome, jog taip atsitikti negali. Mes ne tik nepykstame dėl apgavystės, bet ir mokame apvalias sumas, už galimybę būti apkvailintiems.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=dXyT9dxH5xo&feature=related[/youtube]

Barrow Neurological Institute (Phoenix, JAV) profesoriai ir įvairių magų draugijų nariai Susana Martinez-Conde ir jos vyras Stephen Macknick sukūrė neuromagiją – neuromokslo sritį, aiškinančią, kaip illiuzijos “atrodo” iš smegenų perspektyvos. Tai nėra tik užgaida: supratus, kaip smegenys reaguoja į magų triukus, galima sužinoti daugiau apie mūsų pojūčių ir aplinkos suvokimą.

Šie mokslininkai, kalbėdami apie magiją, naudoja terminą hack, kurį dažniausiai vartojame kalbėdami apie kompiuterius (liet.hack – įsibrauti į kito kompiuterio sistemą ar duomenų bazę), tik šiuo atveju, kompiuteris – mūsų smegenys. Supratę, kaip magai į jas įsibrauna, galėsime išsiaiškinti, kaip analogiški kognityviniai triukai veikia rinkodaros strategijose (http://neuromokslas.blogr.lt/neuromarketingas-kas-tai/), verslo derybose ar tarpasmeniniuose santykiuose.

Į sceną įžengia mago asistentė balta suknele. Iliuzionistas praneša, kad tuoj suknelė taps raudona ir ji apšviečiama raudona lempa. Žinoma, tai nuleidžiama juokais, o kai raudona lempa išjungiama ir vėl įsijungia neutralios spalvos prožektoriai, asistentė iš tikrųjų vilki raudoną suknelę.

Kai raudona šviesa išjungiama, matytas vaizdas išlieka žiūrovų atmintyje apie 0,1 sekundės dalį ir to pakanka, kad balta suknelė būtų nuplėšta ir pasimatytų po apačia buvusi raudonoji.

Žymus iliuzionistas David Blaine sakė, jog ketverių metų amžiaus pradėjęs rodyti magiškus triukus suprato, kad reikia ne specialių efektų, o nukreipti žiūrovo dėmesį, o geriausias būdas tai padaryti – žiūrėti tiesiai į akis.

Tokie ir panašūs atradimai gali padėti mums suprasti ne tik iliuzionistų paslaptis, bet ir padėti žmonės su dėmėsio ar atminties sutrikimais.

 

Pagal http://neuromarketing.ning.com/profiles/blogs/the-neuroscience-of-magic

 

Dovilė M.

Mąstymą skatinantys žaidimai ir galvosūkiai gerina kognityvinius sugebėjimus

Visai neseniai atlikti tyrimai atskleidė, jog mąstymą stimuliuojantys žaidimai gerina smegenų veiklą ir teigiamai veikia atmintį. Ankstesni moksliniai tyrimai buvo bevaisiai ir tik pagrindė teiginį, jog nuolatos spręsdami konkretų galvosūkį, mes ilgainiui išvystome sugebėjimus tai užduočiai atlikti. Pasirodo, kad periodiškos smegenų treniruotės teigiamai veikia ir kitas mąstymo sferas.

Straipsnyje, publikuotame leidinyje „Mensa Research Journal“, teigiama, jog atlikdami aktyvaus mąstymo reikalaujančias užduotis, mes geriname savo kognityvinius sugebėjimus. Tyrimui buvo pasitelkta žmonių grupė, penkias savaites kiekvieną dieną atliekusi dvidešimties minučių smegenų lavinimą skatinančias užduotis. Šio bandymo galutiniai rezultatai parodė akivaizdžius laimėjimus. Pasirodo, jog grupės narių regėjimo laukas tapo beveik dvidešimčia procentų jautresnis, be to ženkliai pagerėjo bandyme dalyvavusiųjų atmintis.

 

Greta V.