[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=1FuYJ1U2YZ8[/youtube]
2011-ųjų NBA finalinėse varžybose Miami Heats žvaigždė LeBron James praleidinėjo laisvus metimus kritiniais žaidimo momentais. JAV dienraščių antraštės ir internetas mirgėjo spėjimais, jog krepšininkas “užspringo”.
“Užspringimas” (angl. choking) – sportininko (arba komandos) nesugebėjimas laimėti, kai jis jau buvo praktiškai laikytas nugalėtoju dėl įgytos didelės persvaros rungtynėse ar palankios statistikos.
“Užspringsta” ne tik sportininkai: operos dainininkai, aktoriai, investuotojai ar šachmatų didmeistriai staiga praranda savo talentą, kai jo labiausiai reikia.
“Užspringimas” įvyksta dėl specifinės mąstymo klaidos – mąstymo per daug. Kai žmonės pradeda nervintis dėl savo pasirodymo, jų savimonė natūraliai tampa ypač aštri; pradedama analizuoti veiksmus, kurie geriausiai atliekami autopilotu. Pavyzdžiui, golfo ekspertas pradeda mąstyti apie užsimojimo detales, tikrina, ar alkūnės palenktos, ar svoris teisingai perkeltas. Tokie svarstymai gali būti “mirtini” geram pasirodymui.
University of Chicago psichologijos profesorė Sian Beilock tyrė “užspringimą” savo laboratorijoje. Tyrimo objektai buvo golfo žaidėjai. Mokslininkai jiems liepia galvoti apie tam tikrą užsimojimo dalį. Nenuostabu, jog pradedantieji žaidėjai smūgiuoja į duobutę geriau, kai sąmoningai mąsto apie savo veiksmus. Susikoncentruodamį ties žaidimu, jie išvengia pradedančiųjų klaidų.
Tačiau šiek tiek patirties keičia viską. Po to, kai žaidėjai išmoksta smūgiuoti į duobutę – kai įsimena būtinus judesius, smūgio analizė tampa pavojingu laiko švaistymu. Būtent todėl golfo ekspertai pramuša, kai jiems liepiama galvoti apie užsimojimo mechaniką. Aukščiausio lygio žaidėjų įgūdžiai tampa automatiški – jiems nereikia kreipti dėmesio į žaidimo technikos detales.
Todėl kyla klausimas: kas nulemia “užspringimą”? Kodėl tai nutinka tik kai kuriems sportininkams, atlikėjams ar studentams? Visi susinervina, tačiau “užspringsta” ne visi.
University College London ir California Institute of Technology (Caltech) tyrėjų komanda sprendė šią mįslę. Jų eksperimento subjektai žaidė paprastą, tačiau tikrovišką arkadinį žaidimą: per dvi sekundes pasunkintas virtualus kamuolys, pririštas virvele, turi pasiekti taikinį. Po trumpų treniruočių dalyviai buvo patalpinti į fMRI aparatą, kur turėjo žaisti žaidimą, už kurį buvo siūlomas atlygis nuo 0 iki 100 dolerių, jei pavyks laimėti.
Iš pradžių didinant atlygį, kilo ir žaidėjų motyvacija, todėl jiems pradėjo sektis geriau. Tačiau tokia progresija vyko neilgai – tik iki tam tikros sumos (kiekvienam ji buvo skirtinga). Staiga žaidėjams nustojo sektis: papildomi pinigai prastino pasirodymą, subjektai pradėjo “springti”.
Tyrimo dalyviams gulint fMRI aparate (kraujo tekėjimo pasikeitimai tapatinami su nervų aktyvumu; daugiau apie fMRI rašėme čia), aparatas buvo nustatytas “ant nulio” pagal striatum ventrale aktyvumą. Tai – požievinė smegenų sritis, atsakinga už įvairių malonumų, nuo kokaino vartojimo iki dovanų gavimo, apdorojimą (kadangi striatum ventrale srityje dopamino neuronų tankis didelis). Kai žaidėjams pranešdavo apie didesnę grąžą sėkmės atveju, striatum ventrale atsakydavo padidėjusiu aktyvumu. Reiškia, papildomi pinigai vertė žmones labiau jaudintis dėl galimo didesnio atlygio, todėl jie labiau stengėsi. Būtent dėl šios priežasties įmonės siūlo bonusus savo darbuotojams.
Tačiau kai subjektai pradėjo žaisti, striatum aktyvumas tapo atvirkščiai proporcingas atlygio dydžiui: didesnis galimas atlygis lėmė mažiau susijaudinimo. Be to, aktyvumas insula sityje susijęs su sėkme, o sumažėjęs aktyvumas lemia prastesnį pasirodymą.
Tai galima paaiškint remiantis gerai psichologijoje žinomu nuostolių baimės (angl. loss aversion) fenomenu, kai nuostoliai priverčia jaustis blogiau nei džiugina tokio pat dydžio laimėjimai. Kitaip tariant, malonumas, patiriamas laimėjus 100 dolerių yra mažiau intensyvus nei skausmas praradus šimtinę.
Iš pirmo žvilgsnio, tokia hipotezė atrodo neteisinga: juk iš tikrųjų nebuvo jokių nuostolių eksperimente, pinigai iš dalyvių nebuvo atimami už nesėkmes. Tačiau pradėjus žaisti, potencialius laimėjimus žaidėjai tapatina su faktiniais, o tai reiškia, kad ir pradedama baimintis jų netekti. Žaidėjai skaičiuoja dar neišsiperėjusius viščiukus.
Vietoje to, kad jaudintųsi dėl praturtėjimo ateityje, dalyviai nerimavo dėl galimų pralaimėjimų. Būtent dėl to striatum, smegenų dalis dalis atsakinga už apdovanojimą, nutildavo. Dar daugiau, mokslininkai parodė, jog tie, kurie labiausiai pasidavė nuostolių baimei, patyrė didžiausias nesėkmes, kai galimas atlygis būdavo padidintas. Pralaimėjimo baimė vertė žaidėjus pralaimėti, o jie pralaimėdavo dėl to, kad nekentė pralaimėjimų.
Tokie tyrimų rezultatai priverčia susimąstyti, kaip veikia motyvacija darbovietėje. Nors ir yra manoma, jog didesnis atlygis reiškia didesnį produktyvumą (dėl to geriausiems Wall Street darbuotojams siūlomi milžiniški bonusai), aukšti atlygiai gali pakenkti, ypač sudėtingose užduotyse arba kai reikia kompetencijos. Aukštas atlygis veiksmingas tik paprastose užduotyse, kai tikslas aiškus ir lengvai pasiekiamas.
Psichologas Sam Glucksberg penktajame praėjusio amžiaus šimtmetyje atliko klasikinį tyrimą. Subjektai turėjo atlikti kūrybiškumo užduotį, žinomą kaip “žvakės problema”. Vienai grupei buvo pasakyta, kad greitis – svarbu; tas, kuris išspręs problemą greičiausiai, gaus 20 dolerių. Kitai grupei buvo pasakyta, kad greitis nesvarbus – mokslininkai tik matuoja laiką, kaip greitai vidutiniškai žmogus gali atlikti užduotį. Rezultatai stebinantys: tie, kuriems buvo liepta galvoti greitai, vidutiniškai užtruko 3,5 minutės ilgiau. Daugiau apie šį fenomeną – Daniel Pink kalba TED konferencijoje (su lietuviškais subtitrais). Taigi, verslas praleidžia vertingą mokslo pamoką.
Grįžtant prie “užspringimo”: kai kurie krepšininkai pasimeta prie tritaškio linijos todėl, kad jiems tai per daug rūpi. Kai kurie dainininkai tikrai nori pasirodyti gerai, bet palūžta nuo akimirkos spaudimo. Paprastas žaidimo, pasirodymo ar darbo malonumas dingsta – lieka tik nuostolių baimė.
Pagal Jonah Lehrer, Frontal Cortex @The New Yorker
Dovilė M.