Tag Archives: sprendimų priėmimas

Neuromokslininkai prieš filosofus

Mokslininkai mano galintys įrodyti, jog laisvas žmogaus apsisprendimas yra fantazijos padarinys, tuo tarpu filosofai į tai žiūri skeptiškai, ragindami neuromokslininkus atidžiai persvarstyti šį teiginį.

Prieš penkerius metus Bernstein‘o matematinio neuromokslo centre atliktas tyrimas pakeitė bandymą organizavusio mokslininko John-Dylan’o Haynes‘o  pasaulėvoką ir požiūrį į gyvenimą.

 

Tyrimas leidęs suabejoti laisvos valios egzistavimu

Tyrime dalyvavę savanoriai eksperimento metu ekrane galėjo stebėti kintančią atsitiktine tvarka pasirodančių raidžių seką. Vienintelis reikalavimas dalyviams buvo kaire ar dešine ranka bet kurio metu paspausti mygtuką bei įsidėmėti, kokia raidė pasirodė ekrane, savanoriui  instiktyviai priėmus sprendimą. Tyrimo metu dalyvių smegenyse vykstančios reakcijos buvo atidžiai stebimos  pasitelkiant funkcinį magnetinį rezonansą. Eksperimento rezultatai taip nustebino mokslininkus, jog šie panoro patikrinti, ar gauti duomenys yra tikri.

Pasirodo, jog sąmoningas apsisprendimas atitinkamu metu paspausti mygtuką buvo priimtas likus vienai sekundei iki  fizinio veiksmo įgyvendinimo. Dar įdomiau, stebimos smegenų aktyvacijos atskleidė, jog smegenys sprendimą „suplanavo“ dar prieš septynias sekundes. Bandymo rezultatai  rodo, jog mūsų galvose slypi išankstiniai sprendimai, apie kurių buvimą mes net nesuvokiame.

Iššūkis filosofijai

Niekas negalėtų paneigti, jog žmogus yra linkęs savo sprendimus laikyti asmeninės nuomonės padariniu, todėl naujas mokslinis atradimas keičia mūsų pasaulėvoką savarankiškumo klausimu. Kitaip tariant, eksperimentas pateikia įrodymų, jog laisva asmens valia neegzistuoja. Neįtikėtinas atradimas skelbia iššūkį filosofijai, kuri jau daugelį amžių nagrinėja  žmogaus sprendimo laisvę. Mokslininkai, griaudami filosofijos teorinius pamatus, teigia, jog vadinamoji laisva valia yra veikiau biocheminis procesas. Remiantis jų logika, galime sakyti, jog savarankiškas sprendimas yra iliuzija. Anot  University Colledge London dirbančio neuromokslininko Patrick‘o Haggard‘o,  žmogus  mano pasirinkęs pats, tačiau tai netiesa.

Panašią nuomonę dalinasi ir jau minėtame Berstein‘o matematinio neuromokslo centre dirbantis John-Dylan’as Haynes’as.  Mokslininko teigimu, gali manyti, jog pasirinkimas išgerti kavos ar arbatos priklauso tik nuo tavęs, tačiau mūsų smegenys tokius sprendimus  generuoja kur kas greičiau, nei mes manome.

Bandymų būtą ir anksčiau

Bernstein’o  matematinio Neuromokslo centre atliktas tyrimas buvo toli gražu ne pirmas tokio pobūdžio bandymas. 80-aisiais panašų eksperimentą atliko Kalifornijos universiteto neuropsichologas Bendžemin‘as Libet‘as. Mokslininkas, subūręs savanorių komandą, bandymo metu juos atidžiai stebėjo naudodamas elektroencefalogramos metodą (tyrimo būdas, kuriuo matuojama smegenų biosrovė, fiksuojant elektrinius virpesius, o iš gautų signalų sprendžiama apie smegenų aktyvumą). Bandymo metu dalyviai turėjo akimis sekti laikrodžio ciberflatu be paliovos judantį tašką. Nusprendę pajudinti savo pirštą, savanoriai turėjo įsidėmėtį vietą, kurioje atitinkamą akimirką buvo judantis taškas.  Išnagrinėjęs bandymo rezultatus Libet’as pastebėjo, jog aktyvūs procesai smegenyse prasidėjo keletą šimtų milisekundžių anksčiau,  nei eksperimento dalyviai išreiškė sąmoningą kėtinimą pajudinti pirštą.

 Kritika neuromokslininkų idėjoms

Žinoma, tyrimo rezultatai sulaukė didelio kritikų dėmesio. Skeptikai teigė, jog laikrodis galėjo blaškyti savanorių dėmesį, taip pat pridūrė, kad pastebėta smegenų aktyvacija galėjo būti sukelta kognityvinio pasiruošimo/nusiteikimo priimti sprendimą ir veikti.

Kritikos neišvengė ir Bernstein’o centre atliktas tyrimas. Nustatyta, jog eksperimentą stebintis mokslininkai buvo tik 60% tikslūs bandydami moksliškai nuspėti, kuria ranka, kaire ar dešine, savanoris palies migtuką. Remdamasi šiuo teiginiu Dartmouth‘o koledže dirbanti neuromokslininkė ir filosofė  Adina Roskies gina žmogaus laisvosios valios idėją ir teigia, jog egzistuoja tik tam tikri fiziniai faktoriai, kurie veikia asmens apsisprendimą.

Tolesni mėginimai paneigti žmogaus laisvos valios buvimą

Vis dėlto, Bernstein’o  matematinio Neuromokslo centre tyrimą atlikęs Haynes’as neatsisakė savo idėjos ir norėdamas pagrįsti žmogaus savarankiško apsisprendimo nebuvimą, parengė antrąjį mokslinį tyrimą. Šįkart, eksperimento dalyviams teko sudėtingesnė ir, anot pačio Haynes‘o, praktiškesnė užduotis. Jie turėjo iš ekrane pasirodžiusios skaičių sekos pasirinkti du skaičius, kuriuos galėtų arba atimti, arba sudėti. Pasirodę tyrimo rezultatai pernelyg nesiskyrė nuo pirmojo badymo su mygtuku. Pasirodo, jog smegenų aktyvumas buvo pastebėtas dar keturias  sekundes prieš dalyviams sąmoningai suvokiant savo sprendimą.

Haynes‘as nėra tik vienas panašius bandymus atliekantis tyrėjas. Štai, Kalifornijos universiteto neuromokslininkas  ir chirurgas Itzhak’as Fried’as, tirdamas eksperimento dalyvių kognityvų aktyvumą, naudojo elektrodus, kurie yra implantuojami į žmonių smegenis kaip gydomoji priemonė nuo epilepsijos. Fried‘o bandymas atskleidė, jog aktyvumas atskiruose neuronuose buvo pastebėtas dar 1,5 sekundės prieš tyrimo objektui priimant sprendimą veikti. Be to, mokslininkai naudodami elektrodus buvo net 80% teisūs bandydami nuspėti tikslų savanorių apsisprendimo laiką.

 

Kolizija tarp filisofiškosios ir neuromokslo tiesos

Savo tyrimo rezultatus išanalizavęs Fried‘as, priėjo išvados, jog iš anksto nulemti sprendimai paslaptingai pasiekia mūsų sąmonę. Tokį neuromokslininko argumentą Floridos valstijos universiteto filosofė Al Mele vertina skeptiškai. Anot Al Mele, neuromokslo žinovai neturėtų laisvos valios vertinti kaip dvasinio ar mistinio reiškinio. Pati filosofė pripažįsta, jog dauguma jos kolegų  mąsto„materialiau” ir laisvos valios apibrėžime neįžvelgia transcendentiškumo pėdsakų. Moters teigimu, filosofai mano, jog sprendimai kyla iš smegenų funkcionavimo.

Dauguma šiuolaikinių filosofų pritaria idėjai, jog žmonės yra pajėgūs priimti racioalius sprendimus deterministinėje visatoje. Jie polemizuoja su laisvės ir išankstinės lemties saveika. Kitaip tariant, filosofai nėra linkę tikėti kad viskas yra išpranašauta lemties. Al Mele aiškina, jog neuromokslinikų gebėjimas nuspėti žmonių veiksmus, nesuteikia jiems lygių galimybių įsitraukti į filosofų pradėtą diskusiją ir aptarinėti predestinizaciją.

 

Greta Vaičeliūnaitė

Pagal: http://www.nature.com/news/2011/110831/full/477023a.html

 

Interviu su neuromokslininku Gediminu Lukšiu

Šveicarijoje Bazelio universitete dirbantis elgsenos ir kompiuterinių neuromokslų daktaras Gediminas Lukšys naudodamasis kompiuterio sukurtomis aktyvacijomis bando ištirti žmogaus poelgių  veiksnius bei rasti atsakymą į klausimą kas ir kodėl lemia kiekvieno iš mūsų sprendimus. Daktaras, tiriantis streso ir atminties sąryšį, kalba apie savo darbą laboratorijose ir karjerą.

Kas Jus paskatino tyrinėti streso ir mokymosi sąryšį?

Streso ir atminties sritį atradau dėl kelių priežasčių: pirmiausiai, mane jau bakalauro studijų metu domino žmogaus elgesio, emocijų, sprendimų priėmimo supratimas naudojant modeliavimą ir kompiuterines simuliacijas. Gilindamasis į šią sritį rizikavau, nes iki tol stresą bei jo poveikį tyrinėjo “tradiciniai” biologai ir psichologai, tuo tarpu modeliuotojai daugiausiai domėjosi sparčiai populiarėjančiomis sritimis, tokiomis kaip neuroekonomika. Streso ir atminties sritį pasirinkau ir dėl praktinių sumetimų. Ši tema nauja ir neištyrinėta, todėl rašant ja kur kas lengviau išvengti tiesioginės konkurencijos ir savo straipsnius publikuoti geriausiuose žurnaluose.

Kuo Jus domina pasirinkta sritis ir koks Jūsų darbo tikslas?

Tyrinėjant tokią, ganėtinai naują, mokslo nišą už egzistuojančių metodų nepriekaištingą išmanymą kur kas svarbiau kūrybingumas ir naujų idėjų sintezė. Pats esu ne tas žmogus, kuris rūpintųsi idealiu visų detalių išpildymu – man svarbiau bendras vaizdas, galimi praktiniai pritaikymai. Mane domina būdai modeliuoti ir numatyti žmogaus ir gyvūnų elgesį, jį veikiančius faktorius, tad mano darbo esmė buvo vystyti bendro pobūdžio metodus tam tikslui, o stresas ir mokymasis yra tik konkreti tų metodų pritaikymo sritis (kaip šiuo metu yra atmintis ir žmogaus genetika).

Kaip „paprastam žmogui“ aiškinate, kuo užsiimate laboratorijoje?

Šiuo metu  dirbdamas Bazelyje (Šveicarija) modeliavimą bandau pritaikyti žmogaus atminties tyrinėjimui ir genų, turinčių įtakos mokymuisi, atminčiai bei emocijų įtakos pastariesiams, paieškai. Bazelyje, kitaip nei anksčiau, nebetenka atlikti eksperimentų su pelėmis – čia aš užsiėmu tik rezultatų analize ir kompiuterinių metodų taikymu. Būdamas Šveicarijoje daug išmokau apie žmogaus genetiką. Kalbant konkrečiau – apie asociacijų studijas, bandant susieti DNR sekos skirtumus tarp žmonių su įvairiais fenotipais – atminties, sprendimų priėmimo, emocinės moduliacijos aspektais. Dirbdami naudojame smegenų skanavimo metodą, kurio pagalba ieškome sąryšių, atsispindinčių smegenų aktyvacijose. Pavyzdžiui, pavyko atrasti vieno geno variaciją, kuri susijusi su atminties moduliavimu neigiamomis emocijomis bei aktyvumo pokyčiais už atmintį atsakingose smegenų srityse.

Visgi, mano darbas ne tik ilgos valandos labaratorijoje – tenka dėstyti ir magistrantams. Tai šiek tiek sudėtinga, kadangi dirbu psichologijos fakultete, kur dauguma studentų nelabai išmano net ir elementarius matematinius/statistinius metodus. Vis dėlto, mano seminaruose paprastai dalyvauja tik 4 arba 5 ganėtinai motyvuoti studentai, su kuriais nesunkiai pavyksta rasti bendrą kalbą. Dėstymą to, kas man įdomu ir ką gerai moku, vertinu kaip gerą galimybę pasiruošti didesnio masto dėstymui ateityje, jei pavyktų tapti profesoriumi.

Ar džiaugiatės, pasirinkęs mokslininko kelią? Kokie profesiniai ateities planai? Ar juos siejate su Lietuva?

Mokslininko darbas gana įdomus, nes jis reikalauja daug kūrybinių sugebėjimų, bet taip pat reikia turėti gerus techninius ir net vadybinius įgūdžius, sugebėti savo darbą ir idėjas efektyviai pateikti konferencijose bei diskusijose su kolegomis. Mokslinio darbo sėkmė priklauso ne (vien) nuo darbo techninio nepriekaištingumo, o nuo sugebėjimo įtikinti kitus, kuo jis yra svarbus ir kokia jo vieta konkrečios srities vystymesi bei bendrame kontekste. Dirbant Vakarų Europoje tikrai negalima skųstis darbo sąlygomis ar užmokesčiu. Tiek ankstesnėje, tiek dabartinėje darbovietėje darbas vyksta ramiai, be streso, paprastai suteikiamos gan lanksčios sąlygos (t.y. nebūtina būti biure visą laiką nuo 8 iki 18, jei nėra susitikimų ir ko aptarti su kitais, leidžiama dirbti namuose kiekvienam tinkamu laiku). Dėl ateities planų nesu tikras. Nežinau, ar liksiu “grynu” mokslininku, nes manau, kad mano srityje (kalbant apie elgesio bei jį leminčių faktorių modeliavimą) galėtų būti sėkmingų praktinių pritaikymų, Aišku, idealiausia būtų tuo užsiimti kartu pritaikant mokslą, kaip pasaulyje daro ne vienas ir ne du profesoriai. Kol kas apie Lietuvą jokių konkrečių minčių nėra, iš dalies dėl to, jog su mano tyrinėjama sritimi susijusios veiklos čia nėra, be to sąlygos mokslui Lietuvoje toli gražu neidealios.