Tag Archives: etika

Kodėl prisiminti – pavojinga?

Prisiminti prisiminimus

Dar nuo Platono laikų atmintis buvo įsivaizduojama kaip vaško lentelė, kurioje visam laikui išraižyti atsiminimai. Šių dienų žmonės (kuriuos neseniai vykdytoje apklausoje atstovauja 63% amerikiečių) dažnai mano, kad žmogaus atmintis „dirba kaip vaizdo kamera, tiksliai įrašanti įvykius, kuriuos matome ir girdime, tam, kad vėliau galėtumėme juos peržiūrėti ir tyrinėti“.

Tačiau tokia atminties samprata ne tik pasenusi, bet ir neteisinga. Prisiminimai nėra faktai, kuriuos nepakitusius iškeliame į paviršių; prisiminimas yra rekonstrukcija (perkūrimas) pasitelkiant vaizduotę. Tokios išvados dar 1917 m. priėjo britų psichologas Frederick Bartlett, kai papasakojęs išgalvotą pasaką studentams ir po kelių dienų paprašęs ją atkartoti, išgirdo įvairių neteisingų pasakų, kurių tik moralas buvo toks pat.

Pasirodo, formuojantis prisiminimams neuronai suformuoja naujas tarpusavio jungtis. Šis procesas vadinamas atminties konsolidacija. Nenaudojamos neuronų jungtys nyksta, taip mes pamirštame, kokį tortą valgėme per savo gimtadienį arba pirmosios auklėtojos vardą.

Tačiau prisimenant jungtys nėra tokios pat; jos atkuriamos. Tam reikalingi specialūs baltymai – kūno statybinės medžiagos. Baltymas PKMzeta (baltymas kinazė C) yra vienas iš kelių baltymų (kiti dar neišaiškinti), būtinų ilgalaikių prisiminimų išsaugojimui. Ilgalaikiai prisiminimai reiškia, kad įvyksta atminties rekonsolidacija, neuronų jungtys sukuriamos iš naujo. Tai paaiškina, kodėl bėgant laikui prisimename vis mažiau tam tikrų įvykių detalių, arba netgi prisimename neteisingai.

Įvykių liudininkai ypač svarbūs mūsų teisminėje sistemoje, tačiau prisiminimais negalima pasikliauti! Psichologai William Hirst ir Elizabeth Phelps netrukus po rugsėjo 11-osios įvykių 2001 m. apklausė kelis šimtus liudininkų, ką jie prisimena apie šią nelaimingą dieną. Apklausos buvo kartojamos; po vienerių metų 37% istorijų detalių buvo pakitusios. 2004 m. šis skaičius buvo arti 50%. Kai kurie pasikeitimai liudijimuose buvo nežymūs: istorijos tapo trumpesnės, tačiau šokiruoja tai, jog kai kurie žmonės net pakeitė vietą, kurioje buvo krintant dangoraižiams. Žinoma, patys liudininkai net nenumano, kiek jų prisiminimai pakito ir yra įsitikinę savo teisumu.

Rekonsolidacija paaiškina šiuos atminties neatitikimus: prisiminimai keičiasi kiekvieną kartą, kai prisimename. Tam įtakos turi aplinkiniai faktoriai; istorijos perrašomos nugalėtojų naudai, o skausmas skandinamas alkoholyje. Tai, kokios būsenos esame prisimindami, lemia tai, kaip žiūrime į praeities įvykius, nes atsiminimo kūrimas ir prisiminimas yra biochemiškai panašūs procesai.

Atminties trynimas

Kiekvienas turime prisiminimų, kurių mieliau atsisakytumėme. Panašų, jog artimoje ateityje prisiminti ar ne taps pasirinkimu.

Jau išsiaiškinome, kad iškeliant prisiminimus į paviršių į jie atkuriami; tam reikalingas baltymas PKMzeta. Logiška, kad užblokavus šį baltymą, prisiminimas nebus atkurtas. Tai turbūt pirmas atvejis aprašomas mūsų blog‘e, kai viskas yra taip paprasta, kaip atrodo! Mokslininkams reikėjo tik užsisakyti PKMzeta blokuojančią medžiagą ir pradėti tyrimus.

Praėjusio šimtmečio dešimtajame dešimtmetyje jaunas amerikiečių mokslininkas Karim Nader išmokė keliasdešimt laboratorinių žiurkių susieti garsų triukšmą su skausminga elektros srove. Greitai žiurkės įprato, išgirdusios triukšmą, sustingti iš baimės (išsivystė sąlyginis refleksas; šią metodiką pradėjo garsus rusų psichologas Ivan Pavlov). Nader kelias savaites stiprino šį elektrošoko baimės prisiminimą. Kai po kurio laiko vėl žiurkės vėl išgirdo baimę keliantį triukšmą, mokslininkas sušvirkštė baltymų gamybą (reiškia, ir tų baltymų, kurie atkuria prisiminimus) stabdančią medžiagą. Iškart po to triukšmas buvo vėl pakartotas, bet baimė buvo išgaravusi – žiurkės nieko panašaus nebeprisiminė. Taigi, prisiminimus galima ištrinti, jei prisiminimo metu nėra baltymų, galinčių rekonstruoti neuronų jungtis, kurios susieja garsus ar vaizdus su tam tikru praeities įvykiu.

Tokie revoliucingi ir patį mokslininką nustebinę rezultatai prieštaravo vyravusiai pastovios ir nekintančios atminties teorijai (Platono atminties kaip vaškinės lentelės sampratai), todėl mokslininkų bendruomenė iš pradžių šį atradimą atmetė kaip eksperimentinę klaidą. Tačiau 2005 m. tyrimai parėmė Nader atradimą ir įvyko paradigmos lūžis: šiandien mokslas sutinka, kad atmintis neveikia kaip filmas, o greičiau kaip spektaklis – vis kitoks kiekvieną kartą, nes biocheminis prisiminimų konstravimo ir rekonstravimo mechanizmas labai panašus.

Ko vyrai juodais džabužiais galėtų išmokti?

Šis atradimas yra svarbus pacientams, turintiems potrauminio streso sutrikimą (emocinis sutrikimas po pavojų keliančio įvykio, tokio kaip avarija, užpuolimas ar gamtinė katastrofa, kai išgyvenimai neleidžia žmogui toliau gyventi kasdieninio gyvenimo).

Baltymų gamybos blokavimo metodas trinant prisiminimus, nors ir potencialiai veiksmingesnis už dabartinius metodus dar negali būti pritaikytas žmonių terapijai gydant potrauminio streso sutrikimą, neuropatišką skausmą ar narkomaniją. Šiuo metu jis dar nepakankamai ištirtas ir išvystytas: žiurkėms baltymų sintezę blokuojanti medžiaga sušvirkšta tiesiai į smegenis. Be to, negalime sužinoti, kaip jos jaučiasi po terapijos. Galbūt jos ilgisi savo baimės? Arba savo narkotikų? O gal jos žino, kad kažko ilgisi, bet negali prisiminti, ko?

Tačiau prisiminimai terapijoje keičiami ir dabar: mokslininkai naudoja beta-blokerius, MDMA (gatvėje žinomą ekstazio pavadinimu), panašų, bet mažiau kraštutinį propranololį ir LSD gydydami potrauminio streso sutrikimus. Psichoterapijos metu MDMA (ekstazis) sukelia pakilios nuotaikos antplūdį, kai pacientas kalba apie įvykį, sukėlusį potrauminį stresą. Kadangi prisiminimo procesas keičia patį prisiminimą, teigiamos emocijos, išgyvenamos prisimenant įvykį, užgožia neigiamas emocijas, patirtas įvykio metu. Toks gydymas yra iki 83% veiksmingas.

Atmintį ištrinti galima ir nenaudojant cheminių medžiagų. New York University mokslininkų komanda 2010 m. atliko stulbinantį tyrimą. Mokslininkai grupei studentų rodė geltoną kvadratą ir tuo pačiu metu paveikė juos skausminga elektros srove (iki 60 voltų). Nieko keisto, kad greitai subjektai išmoko bijoti spalvotos figūros. Kitą dieną, studentams teko prisiminti baimę, susijusią su geltonu kvadratu. Tada prasidėjo „atminties trynimo treniruotė“. Subjektai suskirstyti į dvi grupes: pirmoji treniruotę pradėjo po 10 minučių, kai pirmą kartą tą dieną buvo iššauktas prisiminimas, o antroji – po 6 valandų (toks laiko tarpas vadinamas atminties rekonsolidacijos langu; po 6 valandų rekonsolidacija – prisiminimo rekonstrukcija, perkūrimas – nebevyksta). Grupę, turėjusią laukti 6 valandas, geltonas kvadratas tebegąsdino – baimės prisiminimas išliko atmintyje. O tie, kurie atminties trynimo treniruotę pradėjo iškart, baimė dingo. Po metų pakartotas tyrimas parodė, kad prisiminimas buvo tikrai ištrintas ir geltonas kvadratas nebekėlė baimės. Šis tyrimas įrodo, kad mūsų natūralūs atminties rekonstrukcijos gebėjimai turi pakankamai potencialo potrauminio streso sindromo gydymui.

Prisiminti pavojinga

Be abejo, galimybė ateityje viena piliule ištrinti prisiminimą kelia etinių klausimų. Visų pirma, jeigu pamiršime savo klaidų sukeltą skausmą, nepasimokysime ir vėl jas kartosime. JAV Prezidento Bioetikos Taryba išleido pranešimą (“Beyond Therapy: Biotechnology and the Pursuit of Happiness.” ) apie atminties keitimo galimybes, kur išreiškė susirūpinimą dėl pavojaus, jog visuomenėje gali išnykti moralinė atsakomybė. Kas gali mus sustabdyti nuo neapgalvotai sukeliamo skausmo kitiems, jeigu jie galės pasirinkti tai pamiršti? Kiti tyrėjai išreiškė baimę, kad jų atradimai atminties trynimo srityje gali būti panaudoti politiniais tikslais ne tik perrašant šalies istoriją, kaip daryta sovietmečiu, bet „perrašant“ pačių žmonių atmintį. Tarybos pranešime rašoma: „Be [autentiškos] atminties mes negalime laikyti savęs ar kitų atskaitingais už tai, ką darome ir kas esame. Turbūt niekam nėra taip svarbu blokuoti pikto prisiminimus negu piktadariui.“ Tačiau taryba neįvertino, kad autentiška – ideali – atmintis neegzistuoja. Nėra ir linijos tarp natūralaus biocheminio atminties trynimo ir trynimo naudojant terapiją. Praeitis nėra praeityje, jei ją galima prisiminti (=pakeisti) dabar.

Pagal Jonah Lehrer, Frontal Cortex at Wired

Dovilė M.

Neuroinžinerija arba Jei norite Laimės, spauskite L

O tokie mygtukai teoriškai įmanomi ateityje.

Stanfordo universitete (Kalifornija, JAV) Dr. Karl Deisseroth sukurė metodą, kaip galima šviesai jautrų geną iš dumblių perkelti į pelės nervus, kad šiuos būtų galima valdyti šviesa. Pelės neuronas gali “užsidegti” (signalizuoti kitiems neuronams/pradėti veikti) gavęs mėlynos šviesos impulsą, ir “išsijungti” naudojant geltoną šviesą. Kad visa tai pavyktų, šviesai jautrūs genai turi būti “įdiegti” ten, kur reikia (reiškia, pelės galva turi būti chirurgiškai atidaryta ir virusas su šviesai jautriu genu paleistas), ir laidas turi būti nuvestas iki nervų nuo išorės, kur lazeris duos būtent reikiamo dažnio šviesos impulsus.

Žavus tokio kontroliavimo pavyzdys:

(mėlyna šviesa duoda impulsą pelei bėgti į kairę)

Optinės sąsajos (biologinė) pelė

Panašus mechanizmas, sukurtas Masačiusetso Technologijų institute (MIT) paaiškintas čia:

Šviesa kontroliuojamos smegenys

Kodėl tai svarbu? Ateityje nepavojinga technologija (primenanti genų terapiją; žinoma, jokių iš galvos styrančių laidų!) gali būti pritaikytaįvairioms ligoms, tokioms kaip Parkinsono, depresijai ar epilepsijai, gydyti, kai šviesa naudojama “įjungti” ar “išjungti” tam tikras ląsteles.

Tačiau dabartinės technologijos leidžia tik tyrinėti smegenis ir jų valdymo metodus. Šie tyrimai be kita ko yra puolami dėl bandymų su gyvūnais, todėl naujų terapijos būdų mūsų karta gali ir nesulaukti.

Kita vertus, kur veikia genų inžinierius, neuromokslininkas ir fiziologas, būtinai įsiterpia ir bioetikas (arba du). Jeigu vienaip ar kitaip galima “junginėti” neuronus, kurie lemia ką ir kaip mes mąstome (t.y., mūsų asmenybę), reiškia, galima keisti ir patį žmogaus charakterį. Kas tada yra žmogaus asmenybė ir kas turi teisę ją keisti?

Susiduriame su dar vienu atveju, kai neuromokslas balansuoja tarp “neapsieinamai naudinga” ir “visiškai nepriimtina” ribos ir kyla debatai, kiek toli gali nueiti mokslas, vaidindamas dievą. Man atrodo, jog žmogui, išsprendusiam šią dilemą, gyventi turbūt butų kur kas nuobodžiau.

Daugiau:

http://www.wired.com/science/discoveries/news/2009/03/neuroengineering1?currentPage=1
http://www.wired.com/science/discoveries/news/2009/03/neuroengineering2?currentPage=1
http://www.wired.com/wiredscience/2009/04/lasercontrolledhumans/

Dovilė M.

Kognityvinė stimuliacija: nutropikai

Neuromokslas, tiriantis kaip veikia protas, yra laikomas nauja ir perspektyvia ateities technologijų ir kasdienio gyvenimo vystymosi sritimi. Pats pagrindinis neuromokslo principas sako, jog žmogaus protas yra suvokiamas kaip mašina – kompiuteris. Tačiau pasaulyje nėra tokio kompiuterio, kuris galėtų sumodeliuoti žmogaus nervų sistemą įskaitant smegenis, todėl artimiausiais dešimtmečiais dar nebus galima sukurti kažko panašaus į robotą-berniuką, matytą Spielberg‘o filme „Dirbtinis intelektas“.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=sqS83f-NUww[/youtube]

Paprasčiausiai nėra reikiamų technologinių galimybių. Deja panašu, kad žmonių svajonė apie pasaulį, kur jų darbus nudirba robotai, neišsipildys artimiausioje ateityje. Priešingai, panašu, jog žmonės patys taps robotais.

Greitas gyvenimo tempas, aukšti tikslai ir net aukštesni reikalavimai kitiems ir patiems sau verčia mus jaustis nepakankamai gerais, net jeigu stengiamės iš visų jėgų. Tam, kad pasiektumėme tam tikrus tikslus, turime padaryti daugiau, nei „iš visų jėgų“ – turime viršyti 100%. Visagalio mokslo ir farmacijos laikais, „Ar tai įmanoma?“ nebėra priimtinas klausimas. „Kaip tai padaryti?“ – daug tinkamesnis. Ir visuomenė jau ieško į jį atsakymo. Puikus pavyzdyst

Kaip darbe ar studijose pasirodyti geriau, negu iš tiesų gali? Šis klausimas turi atsakymą, kurio populiarumas, ypač tarp mokinių ir studentų, deja, vis auga: nutropikai; tai stimuliantai sustiprinantys kognityvinę žmogaus smegenų veiklą. Šis farmacijos produktas savo veikimu primena kokainą: jis padidina galimybę susikoncentruoti, įsiminti informaciją, atsipalaiduoti ir net geriau miegoti. Iš tikrųjų, nutropikai panašūs į kokainą ir dėl platinimo būdo, nes šie kognityviniai stimuliantai yra skiriami tik žmonėms, sergantiems psichikos ligomis (aktyvumo ir dėmesio sutrikimu, Parkinsono liga ir pan.), todėl sveikiems žmonėms jų įsigyti nelegalu. Šalutinis poveikis dar nėra ištirtas, neaišku, kaip nutropikai paveikia žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą naudojant ilgą laiką, o turint omenyje, kad paauglių nervų sistema dar tik vystosi, kognityvinių stimuliatorių „tikslinei rinkai“ itin pavojinga yra vartoti tokio tipo medžiagas. Bet trokštamas efektas, kuris priešingai nei kokainas, nesusijęs su „vežančiu“ svaiguliu, ir yra priežastis, kodėl sveiki žmonės vartoja šiuos vaistus. Iš esmės, jie padeda ištverti bemieges studijų naktis ir gauti geresnius akademinius rezultatus. Štai čia problema ir prasideda.

Be galimų sveikatos problemų, kognityviniai stimuliantai visų pirma yra etinė dilema. Kai JAV ir Didžiojoje Britanijoje vis daugiau besimokančiųjų vartoja nutropikus, mokymosi rezultatuose atsiranda atotrūkis tarp juos vartojančiųjų ir ne. Tie, kurie nevartoja, gauna žemesnius pažymius net jeigu ir mokosi daugiau nei stimuliantus vartojantieji jų kolegos. Nei mokslo įstaigų administracijos, nei valdžios organai nerodo susidomėjimo: nutropikų jie neuždraudžia, taip tik paskatindami jų vartoti daugiau. Tačiau šie vaistai/narkotikai nėra prieinami visiems. Vieno studento mama Jungtinėje Karalystėje parašė laišką į koledžo administraciją klausdama, ar jos vaiko pažymiai nenukentės, nes jie negali įpirkti kognityvinių stimuliantų.

Mano asmeninė nuomonė:

Ši problema plinta ir artimoje ateityje mes galime būti priversti priimti sprendimą dėl nutropikų vartojimo patys (jeigu kompetentingi žmonės, dirbantys visuomenės sveikatos ar mokslo srityje, to nepadarys už mus). Galimas daiktas, susidursime su etine dilema: vartoti, ir būti geresniais, nei iš tiesų galime, ar nevartoti ir būti sąžiningais. Argi kognityvinių stimuliantų vartojimas nėra tas pats kaip dopingas sporte?

Aš manau, jog nutropikai tiesiog dar viena aukštųjų technologijų žmonijai teikiama nauda, tokia kaip vaistai nuo vėžio ar internetas – nors ankščiau buvo prieinamas tik keletui, dabar be jo nebeįsivaizduojame savo kasdieninio gyvenimo. Panašiai ir išvystyti kognityviniai stimuliantai gali tapti kasdienybe, tokia kaip kava ar vitaminai, kurie vienaip ar kitaip padeda mums pasirodyti geriau.

(Svarbiausias klausimas lieka: ar tikrai būtina vartoti vaistus/narkotikus, kad pasiektumėme kažkokį aukštą (ar net neapgalvotai per aukštą) tikslą? Ir kas mus verčia jo siekti? Ar tikrai taip turime gyventi, ar tai tėra dar vienas visuomenės primestas reikalavimas?)

Jeigu vaistai suteikia mums šansą pasirodyti geriau nei galime, padidina studijų ir kartu mokslo galimybes, tai mes tikrai po truputį pildome žmonijos svajonę sukurti dirbtinį intelektą, kad dirbtų už mus. Bet ar mums dar reikės robotų, kai patys galėsime padaryti tiek pat ir taip pat gerai kaip robotai? O gal patys tapsime robotais?

Žiūrėti: http://www.nature.com/nature/journal/v456/n7223/full/456702a.html

Dovilė M.

Neuromokslas karyboje

Ryšium su Jonathan Moreno mintimis (http://neuromokslas.blogr.lt/neuro-mokslo-pasiekimai-ir-galimybes/)

Karas savaime yra kontroversija: natūralus žmogaus gerovės troškimas atsiduria priešpriešoje su išlikimo instinktais. Tačiau žmonijos istorija rodo, kad karas yra natūralus reiškinys, būdingas tik vienos rūšies gyvūnui – žmogui, kuris iš kitų išsiskiria sąmone. Būtent todėl neuromokslas yra aktualus karyboje. Kare svarbiausia pergalė; laimi, kas jaučiasi laimėję, pralaimi, kas jaučiasi sutriuškinti. Pergalė/pralaimėjimas kyla kaip mintys žmonių galvose, reiškia, priversti priešininką galvoti, kad pralaimėjo, tolygu prieš jį laimėti. Todėl neuromokslas atlieka svarbų vaidmenį šiandienos moksle ir rytojaus kasdienybėje: aiškinasi, kaip veikia žmogaus protas, kaip atsiranda mintys ir, galų gale, kaip galima daryti šiam procesui įtaką. Šiems atradimams įvykus pasikeistų ne tik medicina ar farmacija, nors būtent su šiomis sritimis dažniausiai asocijuojasi neuromokslas, bet ir karyba.

Vienas geriausių pavyzdžių, kai bandoma paveikti priešininko mąstymą – psichologinės operacijos. Tai planuotos operacijos, kai atrinkta informacija pateikiama užsienio auditorijai įvairiomis priemonėmis, norint paveikti jos emocijas, elgesį ir mąstymą siekiant sau naudingų rezultatų. Antrojo pasaulinio karo metais Jungtinių Amerikos Valstijų Generalinis Štabas apibrėžė psichologinį kariavimą taip:

“Tam, kad paveiktų priešo mąstymą, psichologiniame kare naudojamas bet koks ginklas. Ginklai yra psichologiniai tik savo sukeliamu efektu ir ne todėl, kad yra ginklai”

Neuromokslininkams išsiaiškinus, kokie procesai vyksta mąstant ir kaip galima mintis, emocijas ar elgesį pakeisti, psichologinės operacijos įgytų naują pagreitį.

Informacijos išgavimas taip pat yra sritis, kur neuromokslo atradimai yra laukiami. Dabartiniai melo detektoriai turi trūkumų, todėl galima juos “apeiti”. O žvelgiant giliau į cheminius procesus, vykstančius smegenyse, galima pastebėti, kad žmogui sakant tiesą, išsiskiria tam tikros cheminės medžiagos. Duodant žmogui šių medžiagų būtų galima mechaniškai priversti jį sakyti tiesą.

Tai nenuginčijamai palengvintų antiteroristinių pajėgų darbą, tačiau iškyla klausimas: ar tai nėra lygiai toks pats kankinimo būdas kaip kankinimas vandeniu (kurį, beje, iki B.Obamos prezidentavimo vadino sustiprinta apklausos technika; pilant ant galvos vandenį žmogus patiki, kad skęsta) ar stovėjimas ilgą laiką (kai iš daugiau nei 40 valandų išstovėjusio nemiegojusio žmogaus išgaunami prisipažinimai)?

Technologinė pažanga veikia išvien su neuromokslu ir padeda kariams, kurie iki tol būtų buvę nebetinkami savo darbui. Šiandien kariai, netekę galūnių, gali užsidėti robotinius protezus, kurie veikia taip: chirurginiu būdu motoriniai nervai, reguliavę netektos galūnės raumenis, įnervuoja kitą plotą; protezo sensoriai prijungiami prie šio ploto ir reaguoja į nervinius impulsus. Pavyzdžiui, žmogui be rankos pagalvojus apie nykščio judinimą, robotinė galūnė atlieka šį veiksmą. Su dirbtine galūne karys tampa netgi dar stipresnis nei su savo tikrąja ranka ir gali grįžti į karo lauką.

Šios technologijos tobulėja kasdien, todėl ir vėl kyla etinės dilemos: ar šitaip nesukuriamas superžmogus ir jeigu taip, ar tikrai to norime. Jonathan Moreno pateikė įdomią mintį: dabar jaudinamasi dėl dopingo Olimpiadoje; ar nebus taip, kad ateityje jaudinsimės dėl protezų?

Kaip ir bet kurios mokslo šakos, neuromokslo pasiekimų pritaikymas karo reikmėms kelia daug diskusijų. Neuromokslininkai kuria vaistus ar sistemas dažnai neįtardami, kad jų atradimai bus panaudoti CŽV kalėjimuose ar karo lauke. Tačiau neabejotinai karas skatina mokslo pažangą, kuri gali būti pritaikyta kasdienėms reikmėms (kaip, pavyzdžiui, protezai), todėl galima pažiūrėti į pozityviąją šio reikalo pusę.

Dovilė M.

Jonathan Moreno: Neuromokslo pasiekimai ir galimybės

Jonathan Moreno, neuromokslo etikos (bei JAV nacionalinio saugumo) ekspertas interviu Penn State University laidoje pateikia įdomių minčių apie neuromokslo ateitį.

Neuromokslo ateitis žada naujus pasiekimus mokslo srityje bei išradimus, kurie gali pakeisti mūsų gyvenimą.

Pavyzdžiui, mokslininkai yra įsitikinę, jog netolimoje ateityje neįgalūs rankų ar kojų netekę žmonės, galės įsigyti nervinius implantus, kurie funkcionuos kaip tikros kūno dalys – bus judrūs ir jautūs aplinkai. Taip pat manoma, jog kovoje sužeistų karių amputuotas galūnes vėliau bus įmanoma pakeisti implantais, kurie ne tik kompensuotų karių negalią, bet ir suteiktų jiems daugiau fizinės jėgos.

Maža to, pasitelkus medicinos mokslą ir aukštąsias technologijas ketinama sukurti įrangą, kuri padėtų išgauti tiesą iš nusiklatėlių lengviau, nei tai daroma dabar, naudojant įprastus melo detektorius. Ne paslaptis, kad juos galima “įveikti” pasitreniravus, todėl tikimasi, jog nuodugniau ištyrinėjus smegenis bei radus būdą kaip jose sukelti atitinkamas chmemines reakcijas, bus įmanoma kontroliuoti nusiklatelių elgsena ir gauti iš jų reikalingos informacijos.

Tačiau norint geriau pažinti neuromokslą, nebūtina žvalgytis toli į ateitį – ši mokslo sritis jau dabar daro stebuklus: ji gali padėti atsikratyti psichologinio streso ar „ištrinti” iš galvos blogus prisiminimus. Tokia metodika taip pat naudojama kariniais tikslais.

Vis dėlto, sparti mokslo pažanga ne visada naudojama geriems tikslams. Ne paslaptis, jog kariai vartojantys medicinininius preparatus yra tarsi užprogramuoti žudyti. Jauni vyrai patys to nesuprasdami praradę gėdos ir kaltės jausmą, imasi drąstiškų priemonių ir vykdo žiaurus karo veiksmus. Neabejotinai visuose minėtuose neuromokslo pasiekimuose slypi etinės potekstės: ar moralu keisti ir įsibrauti į žmogaus mintis ir ar taip nekuriamas “super-žmogus”: kūnas, kurį panorėjus galima valdyti keičiant chemines reakcijas, vykstančias nervų sistemoje?

Daugiau: http://conversations.psu.edu/episodes/mind_wars[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=t8bPCZDJQYk[/youtube]

http://neuromokslas.blogr.lt/wp-admin/post.php?post=46&action=edit

Greta V.