Štai paprastas aritmetinis klausimas: “Raketė ir kamuoliukas kainuoja 1.10Lt. Raketė kainuoja vienu litu daugiau, nei kamuoliukas. Kiek kainuoja kamuoliukas?”
Didžioji dauguma žmonių staigiai ir užtikrintai atsako, jog kamuoliuko kaina – 10 centų. Šis atsakymas ne tik akivaizdus, bet ir visiškai neteisingas. (Raketė kainuoja 1.05Lt, o kamuoliukas – 5 centus). Įdomiausia tai, kad išsilavinimas nepadeda; daugiau nei 50% Harvard, Princeton ir MIT studentų atsakė neteisingai. Tyrimai parodė, jog studentai, gavę aukštesnius egzaminų rezultatus ir labiau linkę spręsti protines problemas (pagal Need for Cognition Scale, Mąstymo poreikio skalę, kuri matuoja žmogaus polinkį pasinerti ir mėgautis apmąstymais), daro daugiau mąstymo klaidų.
Ežere vyksta procesas, kai kiekvieną dieną lelijų lapų skaičius padvigubėja. Jeigu reikia 48 dienų, kad ežeras visiškai užželtų, kiek laiko praeis, kol užžels pusė ežero?
Daniel Kahneman, Nobelio premijos laureatas ir Princeton universiteto psichologijos profesorius, klausinėja tokių klausimų jau daugiau nei penkis dešimtmečius. Jo nuginkluojančiai paprasti eksperimentai pakeitė tai, kaip mąstome apie mąstymą. Šimtmečius filosofai, ekonomistai ir socialinių mokslų tyrėjai manė, jog žmonės elgiasi kaip racionalūs sutvėrimai. Tačiau profesorius Kahneman ir jo kolega Amos Tversky įrodė, kad nė iš tolo nesame tokie racionalūs kaip mėgstame manyti.
Pasirodo, jog neaiškioje situacijoje žmonės ne atidžiai vertina informaciją, o priima sprendimus naudodamiesi minčių kelio sutrumpinimais. Tokie “kampų kirtimai” dažnai veda prie klaidų, nes jie nėra būdas greičiau išspręsti matematinį klausimą; tai būdas apskritai praleisti matematiką.
Nors profesorius Kahneman dabar yra vadinamas vienu įtakingiausių XX amžiaus psichologų, jo darbas buvo ilgai laikytas nesvarbiu. Vienas garsus amerikiečių filosofas, išgirdęs apie D.Kahneman darbą, pasakė: “Man neįdomi kvailumo psichologija”.
Tačiau filosofas nesuprato esmės. D.Kahneman ir A.Tversky atrastos silpnosios mąstymo vietos ir tendencingumas nėra kvailumo simptomai. Tai – neatsiejama mūsų žmogiškumo dalis, suformuota per milijonus evoliucijos metų. Tačiau ar mąstymo klaidos gali būti išvengtos?
Viena iš tendencijų, vedančių prie daugelio klaidingų sprendimų yra per didelis pasitikėjimas savo jėgomis. Geriausias pavyzdys pastebimas investavimo pasaulyje. Nors daug fondų valdytojų nuolat stebi vertybinių popierių portfelius, jie nuolat neišlaiko esminio įgūdžių patikrinimo – pastovių pasiekimų. Kaip D.Kahneman pastebi, metai iš metų didžiosios daugumos fondų darbo pasiekimai sunkiai perkopia nulį. Panašu, jog dauguma valdytojų pasikliauja fortūna, o ne talentu.
Tai neturėtų stebinti, nes vertybinių popierių birža yra atsitiktinumų visuma – tokia sudėtinga įvykių sistema, jog jų numatyti neįmanoma. Nepaisant to, profesionalūs investuotojai nuolat mano, kad gali matyti tai, ko nemato kiti. Nors savo jėgų pervertinimas gali priversti priimti pasiteisinančią riziką (todėl D.Kahneman vadino šią mąstymo klaidą “kapitalizmo varikliu”), pasekmės dažnai kainuoja labai brangiai.
Tačiau ne tik investuotojai kenčia nuo šios mąstymo klaidos. Vidutinis verslininkas galvoja, jog turi 60% sėkmės šansą, nors iš tikrųjų tik mažiau nei 35% smulkių verslų išgyvena ilgiau nei penkerius metus. Net ir vartotojai pasiduoda šiai klaidai: vienoje amerikiečių apklausoje paaiškėjo, jog namų savininkai tikisi virtuvės remontui išleisti vidutiniškai $18,500, o tikrasis vidurkis siekia $39,000.
Įdomu tai, jog žinojimas apie tokias mąstymo klaidas nepadeda. D.Kahneman savo knygoje “Thinking, Fast and Slow” prisipažino, jog po šitiek metų tyrimų, pats netapo atsparesnis minčių “kelio sutrumpinimams”, manymui, jog kiti labiau linkę daryti mąstymo klaidas, ar per dideliam pasitikėjimui savo jėgomis.
Pavojingiausia tai, jog mąstymo klaidas padarome nesąmoningai, todėl jos yra nematomos savianalizei ir nepralaidžios intelektui. Nors ir žinome, kodėl užkliūvame, vis tiek atrasime būdą pargriūti.
Pagal Jonah Lehrer straipsnį Wall Street Journal.
Dovilė M.