Tag Archives: sąmonė

Neuromokslininkai prieš filosofus

Mokslininkai mano galintys įrodyti, jog laisvas žmogaus apsisprendimas yra fantazijos padarinys, tuo tarpu filosofai į tai žiūri skeptiškai, ragindami neuromokslininkus atidžiai persvarstyti šį teiginį.

Prieš penkerius metus Bernstein‘o matematinio neuromokslo centre atliktas tyrimas pakeitė bandymą organizavusio mokslininko John-Dylan’o Haynes‘o  pasaulėvoką ir požiūrį į gyvenimą.

 

Tyrimas leidęs suabejoti laisvos valios egzistavimu

Tyrime dalyvavę savanoriai eksperimento metu ekrane galėjo stebėti kintančią atsitiktine tvarka pasirodančių raidžių seką. Vienintelis reikalavimas dalyviams buvo kaire ar dešine ranka bet kurio metu paspausti mygtuką bei įsidėmėti, kokia raidė pasirodė ekrane, savanoriui  instiktyviai priėmus sprendimą. Tyrimo metu dalyvių smegenyse vykstančios reakcijos buvo atidžiai stebimos  pasitelkiant funkcinį magnetinį rezonansą. Eksperimento rezultatai taip nustebino mokslininkus, jog šie panoro patikrinti, ar gauti duomenys yra tikri.

Pasirodo, jog sąmoningas apsisprendimas atitinkamu metu paspausti mygtuką buvo priimtas likus vienai sekundei iki  fizinio veiksmo įgyvendinimo. Dar įdomiau, stebimos smegenų aktyvacijos atskleidė, jog smegenys sprendimą „suplanavo“ dar prieš septynias sekundes. Bandymo rezultatai  rodo, jog mūsų galvose slypi išankstiniai sprendimai, apie kurių buvimą mes net nesuvokiame.

Iššūkis filosofijai

Niekas negalėtų paneigti, jog žmogus yra linkęs savo sprendimus laikyti asmeninės nuomonės padariniu, todėl naujas mokslinis atradimas keičia mūsų pasaulėvoką savarankiškumo klausimu. Kitaip tariant, eksperimentas pateikia įrodymų, jog laisva asmens valia neegzistuoja. Neįtikėtinas atradimas skelbia iššūkį filosofijai, kuri jau daugelį amžių nagrinėja  žmogaus sprendimo laisvę. Mokslininkai, griaudami filosofijos teorinius pamatus, teigia, jog vadinamoji laisva valia yra veikiau biocheminis procesas. Remiantis jų logika, galime sakyti, jog savarankiškas sprendimas yra iliuzija. Anot  University Colledge London dirbančio neuromokslininko Patrick‘o Haggard‘o,  žmogus  mano pasirinkęs pats, tačiau tai netiesa.

Panašią nuomonę dalinasi ir jau minėtame Berstein‘o matematinio neuromokslo centre dirbantis John-Dylan’as Haynes’as.  Mokslininko teigimu, gali manyti, jog pasirinkimas išgerti kavos ar arbatos priklauso tik nuo tavęs, tačiau mūsų smegenys tokius sprendimus  generuoja kur kas greičiau, nei mes manome.

Bandymų būtą ir anksčiau

Bernstein’o  matematinio Neuromokslo centre atliktas tyrimas buvo toli gražu ne pirmas tokio pobūdžio bandymas. 80-aisiais panašų eksperimentą atliko Kalifornijos universiteto neuropsichologas Bendžemin‘as Libet‘as. Mokslininkas, subūręs savanorių komandą, bandymo metu juos atidžiai stebėjo naudodamas elektroencefalogramos metodą (tyrimo būdas, kuriuo matuojama smegenų biosrovė, fiksuojant elektrinius virpesius, o iš gautų signalų sprendžiama apie smegenų aktyvumą). Bandymo metu dalyviai turėjo akimis sekti laikrodžio ciberflatu be paliovos judantį tašką. Nusprendę pajudinti savo pirštą, savanoriai turėjo įsidėmėtį vietą, kurioje atitinkamą akimirką buvo judantis taškas.  Išnagrinėjęs bandymo rezultatus Libet’as pastebėjo, jog aktyvūs procesai smegenyse prasidėjo keletą šimtų milisekundžių anksčiau,  nei eksperimento dalyviai išreiškė sąmoningą kėtinimą pajudinti pirštą.

 Kritika neuromokslininkų idėjoms

Žinoma, tyrimo rezultatai sulaukė didelio kritikų dėmesio. Skeptikai teigė, jog laikrodis galėjo blaškyti savanorių dėmesį, taip pat pridūrė, kad pastebėta smegenų aktyvacija galėjo būti sukelta kognityvinio pasiruošimo/nusiteikimo priimti sprendimą ir veikti.

Kritikos neišvengė ir Bernstein’o centre atliktas tyrimas. Nustatyta, jog eksperimentą stebintis mokslininkai buvo tik 60% tikslūs bandydami moksliškai nuspėti, kuria ranka, kaire ar dešine, savanoris palies migtuką. Remdamasi šiuo teiginiu Dartmouth‘o koledže dirbanti neuromokslininkė ir filosofė  Adina Roskies gina žmogaus laisvosios valios idėją ir teigia, jog egzistuoja tik tam tikri fiziniai faktoriai, kurie veikia asmens apsisprendimą.

Tolesni mėginimai paneigti žmogaus laisvos valios buvimą

Vis dėlto, Bernstein’o  matematinio Neuromokslo centre tyrimą atlikęs Haynes’as neatsisakė savo idėjos ir norėdamas pagrįsti žmogaus savarankiško apsisprendimo nebuvimą, parengė antrąjį mokslinį tyrimą. Šįkart, eksperimento dalyviams teko sudėtingesnė ir, anot pačio Haynes‘o, praktiškesnė užduotis. Jie turėjo iš ekrane pasirodžiusios skaičių sekos pasirinkti du skaičius, kuriuos galėtų arba atimti, arba sudėti. Pasirodę tyrimo rezultatai pernelyg nesiskyrė nuo pirmojo badymo su mygtuku. Pasirodo, jog smegenų aktyvumas buvo pastebėtas dar keturias  sekundes prieš dalyviams sąmoningai suvokiant savo sprendimą.

Haynes‘as nėra tik vienas panašius bandymus atliekantis tyrėjas. Štai, Kalifornijos universiteto neuromokslininkas  ir chirurgas Itzhak’as Fried’as, tirdamas eksperimento dalyvių kognityvų aktyvumą, naudojo elektrodus, kurie yra implantuojami į žmonių smegenis kaip gydomoji priemonė nuo epilepsijos. Fried‘o bandymas atskleidė, jog aktyvumas atskiruose neuronuose buvo pastebėtas dar 1,5 sekundės prieš tyrimo objektui priimant sprendimą veikti. Be to, mokslininkai naudodami elektrodus buvo net 80% teisūs bandydami nuspėti tikslų savanorių apsisprendimo laiką.

 

Kolizija tarp filisofiškosios ir neuromokslo tiesos

Savo tyrimo rezultatus išanalizavęs Fried‘as, priėjo išvados, jog iš anksto nulemti sprendimai paslaptingai pasiekia mūsų sąmonę. Tokį neuromokslininko argumentą Floridos valstijos universiteto filosofė Al Mele vertina skeptiškai. Anot Al Mele, neuromokslo žinovai neturėtų laisvos valios vertinti kaip dvasinio ar mistinio reiškinio. Pati filosofė pripažįsta, jog dauguma jos kolegų  mąsto„materialiau” ir laisvos valios apibrėžime neįžvelgia transcendentiškumo pėdsakų. Moters teigimu, filosofai mano, jog sprendimai kyla iš smegenų funkcionavimo.

Dauguma šiuolaikinių filosofų pritaria idėjai, jog žmonės yra pajėgūs priimti racioalius sprendimus deterministinėje visatoje. Jie polemizuoja su laisvės ir išankstinės lemties saveika. Kitaip tariant, filosofai nėra linkę tikėti kad viskas yra išpranašauta lemties. Al Mele aiškina, jog neuromokslinikų gebėjimas nuspėti žmonių veiksmus, nesuteikia jiems lygių galimybių įsitraukti į filosofų pradėtą diskusiją ir aptarinėti predestinizaciją.

 

Greta Vaičeliūnaitė

Pagal: http://www.nature.com/news/2011/110831/full/477023a.html

 

Neuromokslas karyboje

Ryšium su Jonathan Moreno mintimis (http://neuromokslas.blogr.lt/neuro-mokslo-pasiekimai-ir-galimybes/)

Karas savaime yra kontroversija: natūralus žmogaus gerovės troškimas atsiduria priešpriešoje su išlikimo instinktais. Tačiau žmonijos istorija rodo, kad karas yra natūralus reiškinys, būdingas tik vienos rūšies gyvūnui – žmogui, kuris iš kitų išsiskiria sąmone. Būtent todėl neuromokslas yra aktualus karyboje. Kare svarbiausia pergalė; laimi, kas jaučiasi laimėję, pralaimi, kas jaučiasi sutriuškinti. Pergalė/pralaimėjimas kyla kaip mintys žmonių galvose, reiškia, priversti priešininką galvoti, kad pralaimėjo, tolygu prieš jį laimėti. Todėl neuromokslas atlieka svarbų vaidmenį šiandienos moksle ir rytojaus kasdienybėje: aiškinasi, kaip veikia žmogaus protas, kaip atsiranda mintys ir, galų gale, kaip galima daryti šiam procesui įtaką. Šiems atradimams įvykus pasikeistų ne tik medicina ar farmacija, nors būtent su šiomis sritimis dažniausiai asocijuojasi neuromokslas, bet ir karyba.

 

Vienas geriausių pavyzdžių, kai bandoma paveikti priešininko mąstymą – psichologinės operacijos. Tai planuotos operacijos, kai atrinkta informacija pateikiama užsienio auditorijai įvairiomis priemonėmis, norint paveikti jos emocijas, elgesį ir mąstymą siekiant sau naudingų rezultatų. Antrojo pasaulinio karo metais Jungtinių Amerikos Valstijų Generalinis Štabas apibrėžė psichologinį kariavimą taip:

“Tam, kad paveiktų priešo mąstymą, psichologiniame kare naudojamas bet koks ginklas. Ginklai yra psichologiniai tik savo sukeliamu efektu ir ne todėl, kad yra ginklai”

Neuromokslininkams išsiaiškinus, kokie procesai vyksta mąstant ir kaip galima mintis, emocijas ar elgesį pakeisti, psichologinės operacijos įgytų naują pagreitį.

 

Informacijos išgavimas taip pat yra sritis, kur neuromokslo atradimai yra laukiami. Dabartiniai melo detektoriai turi trūkumų, todėl galima juos “apeiti”. O žvelgiant giliau į cheminius procesus, vykstančius smegenyse, galima pastebėti, kad žmogui sakant tiesą, išsiskiria tam tikros cheminės medžiagos. Duodant žmogui šių medžiagų būtų galima mechaniškai priversti jį sakyti tiesą.

Tai nenuginčijamai palengvintų antiteroristinių pajėgų darbą, tačiau iškyla klausimas: ar tai nėra lygiai toks pats kankinimo būdas kaip kankinimas vandeniu (kurį, beje, iki B.Obamos prezidentavimo vadino sustiprinta apklausos technika; pilant ant galvos vandenį žmogus patiki, kad skęsta) ar stovėjimas ilgą laiką (kai iš daugiau nei 40 valandų išstovėjusio nemiegojusio žmogaus išgaunami prisipažinimai)?

 

Technologinė pažanga veikia išvien su neuromokslu ir padeda kariams, kurie iki tol būtų buvę nebetinkami savo darbui. Šiandien kariai, netekę galūnių, gali užsidėti robotinius protezus, kurie veikia taip: chirurginiu būdu motoriniai nervai, reguliavę netektos galūnės raumenis, įnervuoja kitą plotą; protezo sensoriai prijungiami prie šio ploto ir reaguoja į nervinius impulsus. Pavyzdžiui, žmogui be rankos pagalvojus apie nykščio judinimą, robotinė galūnė atlieka šį veiksmą. Su dirbtine galūne karys tampa netgi dar stipresnis nei su savo tikrąja ranka ir gali grįžti į karo lauką.

Šios technologijos tobulėja kasdien, todėl ir vėl kyla etinės dilemos: ar šitaip nesukuriamas superžmogus ir jeigu taip, ar tikrai to norime. Jonathan Moreno pateikė įdomią mintį: dabar jaudinamasi dėl dopingo Olimpiadoje; ar nebus taip, kad ateityje jaudinsimės dėl protezų?

 

Kaip ir bet kurios mokslo šakos, neuromokslo pasiekimų pritaikymas karo reikmėms kelia daug diskusijų. Neuromokslininkai kuria vaistus ar sistemas dažnai neįtardami, kad jų atradimai bus panaudoti CŽV kalėjimuose ar karo lauke. Tačiau neabejotinai karas skatina mokslo pažangą, kuri gali būti pritaikyta kasdienėms reikmėms (kaip, pavyzdžiui, protezai), todėl galima pažiūrėti į pozityviąją šio reikalo pusę.

 

 

Dovilė M.

Kas yra neuromokslas?

Neuromokslas – tai terminas, kurio, pavyzdžiui, 2001 metų “Tarptautinių žodžių žodynas” neaiškina. Pagal užsienio šaltinius, tai

mokslas, tiriantis nervų sistemą (NS).

Iš tiesų tai yra tarpdisciplininė mokslo šaka, jungianti biologiją, chemiją (reakcijos vykstančios NS), mediciną (NS ligų gydimas), informatiką (dirbtinio intelekto kūrimas), filosofija (žmogaus kognicijos aiškinimas) ir daugelį kitų sričių.

Galima sakyti, kad pagrindinis neuromokslo uždavinys – paaiškinti žmogaus elgseną, mintis, suvokimą ir sąmonę remiantis duomenimis, gautais iš nervų sistemos tyrimų. Tai yra neabejotinai svarbu, nes žinant biologinius procesus, slypinčius už to, kas žmogų daro žmogumi – sąmonės – atsivers keliai į tolimesnę žmonijos pažangą. Ir omenyje turima ne tik medicina…

Neuromokslo pasiekimai pritaikomi įvairiausiose  ir net netikėtose srityse: karo reikmėms, kuriant robotus ar reklamas, o šiuolaikinis neuromokslas bando paaiškinti tokius fundamentalius žmonijos klausimus kaip kas yra sąmonė, laisva valia ar emocijos. Todėl nenuostabu, kad neuromokslas priskiriamas ir filosofijai: taip sprendžiami moraliniai klausimai remiantis moksliniais metodais.

Pastaruoju metu kyla įvarių diskusijų apie neuromokslo ir farmacijos bendrus pasiekimus. Taip švelniai galima pavadinti narkotikus ir psichotropinius vaistus; nors be jų vakarų medicina, tokia, kokią mes ją žinome, sunkiai įsivaizduojama, negalima nuneigti fakto, kad neuromoksle ypač gausu kontroversijų.

Tačiau juk būtent tai žmogų labiausiai domina. Galimybė pažvelgti į savo esmę – mintį – vilioja, tačiau tuo pačiu ir baugina, nes, regis, peržengiame savo naturalių galimybių ribas. O tai ir yra neuromokslo esmė.

 

Dovilė M.