Neuromokslas – tai terminas, kurio, pavyzdžiui, 2001 metų “Tarptautinių žodžių žodynas” neaiškina. Pagal užsienio šaltinius, tai

mokslas, tiriantis nervų sistemą (NS).

Iš tiesų tai yra tarpdisciplininė mokslo šaka, jungianti biologiją, chemiją (reakcijos vykstančios NS), mediciną (NS ligų gydimas), informatiką (dirbtinio intelekto kūrimas), filosofija (žmogaus kognicijos aiškinimas) ir daugelį kitų sričių.

Galima sakyti, kad pagrindinis neuromokslo uždavinys – paaiškinti žmogaus elgseną, mintis, suvokimą ir sąmonę remiantis duomenimis, gautais iš nervų sistemos tyrimų. Tai yra neabejotinai svarbu, nes žinant biologinius procesus, slypinčius už to, kas žmogų daro žmogumi – sąmonės – atsivers keliai į tolimesnę žmonijos pažangą. Ir omenyje turima ne tik medicina…

Neuromokslo pasiekimai pritaikomi įvairiausiose  ir net netikėtose srityse: karo reikmėms, kuriant robotus ar reklamas, o šiuolaikinis neuromokslas bando paaiškinti tokius fundamentalius žmonijos klausimus kaip kas yra sąmonė, laisva valia ar emocijos. Todėl nenuostabu, kad neuromokslas priskiriamas ir filosofijai: taip sprendžiami moraliniai klausimai remiantis moksliniais metodais.

Pastaruoju metu kyla įvarių diskusijų apie neuromokslo ir farmacijos bendrus pasiekimus. Taip švelniai galima pavadinti narkotikus ir psichotropinius vaistus; nors be jų vakarų medicina, tokia, kokią mes ją žinome, sunkiai įsivaizduojama, negalima nuneigti fakto, kad neuromoksle ypač gausu kontroversijų.

Tačiau juk būtent tai žmogų labiausiai domina. Galimybė pažvelgti į savo esmę – mintį – vilioja, tačiau tuo pačiu ir baugina, nes, regis, peržengiame savo naturalių galimybių ribas. O tai ir yra neuromokslo esmė.

Dovilė M.