Neuromokslas, tiriantis kaip veikia protas, yra laikomas nauja ir perspektyvia ateities technologijų ir kasdienio gyvenimo vystymosi sritimi. Pats pagrindinis neuromokslo principas sako, jog žmogaus protas yra suvokiamas kaip mašina – kompiuteris. Tačiau pasaulyje nėra tokio kompiuterio, kuris galėtų sumodeliuoti žmogaus nervų sistemą įskaitant smegenis, todėl artimiausiais dešimtmečiais dar nebus galima sukurti kažko panašaus į robotą-berniuką, matytą Spielberg‘o filme „Dirbtinis intelektas“.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=sqS83f-NUww[/youtube]
Paprasčiausiai nėra reikiamų technologinių galimybių. Deja panašu, kad žmonių svajonė apie pasaulį, kur jų darbus nudirba robotai, neišsipildys artimiausioje ateityje. Priešingai, panašu, jog žmonės patys taps robotais.
Greitas gyvenimo tempas, aukšti tikslai ir net aukštesni reikalavimai kitiems ir patiems sau verčia mus jaustis nepakankamai gerais, net jeigu stengiamės iš visų jėgų. Tam, kad pasiektumėme tam tikrus tikslus, turime padaryti daugiau, nei „iš visų jėgų“ – turime viršyti 100%. Visagalio mokslo ir farmacijos laikais, „Ar tai įmanoma?“ nebėra priimtinas klausimas. „Kaip tai padaryti?“ – daug tinkamesnis. Ir visuomenė jau ieško į jį atsakymo. Puikus pavyzdyst
Kaip darbe ar studijose pasirodyti geriau, negu iš tiesų gali? Šis klausimas turi atsakymą, kurio populiarumas, ypač tarp mokinių ir studentų, deja, vis auga: nutropikai; tai stimuliantai sustiprinantys kognityvinę žmogaus smegenų veiklą. Šis farmacijos produktas savo veikimu primena kokainą: jis padidina galimybę susikoncentruoti, įsiminti informaciją, atsipalaiduoti ir net geriau miegoti. Iš tikrųjų, nutropikai panašūs į kokainą ir dėl platinimo būdo, nes šie kognityviniai stimuliantai yra skiriami tik žmonėms, sergantiems psichikos ligomis (aktyvumo ir dėmesio sutrikimu, Parkinsono liga ir pan.), todėl sveikiems žmonėms jų įsigyti nelegalu. Šalutinis poveikis dar nėra ištirtas, neaišku, kaip nutropikai paveikia žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą naudojant ilgą laiką, o turint omenyje, kad paauglių nervų sistema dar tik vystosi, kognityvinių stimuliatorių „tikslinei rinkai“ itin pavojinga yra vartoti tokio tipo medžiagas. Bet trokštamas efektas, kuris priešingai nei kokainas, nesusijęs su „vežančiu“ svaiguliu, ir yra priežastis, kodėl sveiki žmonės vartoja šiuos vaistus. Iš esmės, jie padeda ištverti bemieges studijų naktis ir gauti geresnius akademinius rezultatus. Štai čia problema ir prasideda.
Be galimų sveikatos problemų, kognityviniai stimuliantai visų pirma yra etinė dilema. Kai JAV ir Didžiojoje Britanijoje vis daugiau besimokančiųjų vartoja nutropikus, mokymosi rezultatuose atsiranda atotrūkis tarp juos vartojančiųjų ir ne. Tie, kurie nevartoja, gauna žemesnius pažymius net jeigu ir mokosi daugiau nei stimuliantus vartojantieji jų kolegos. Nei mokslo įstaigų administracijos, nei valdžios organai nerodo susidomėjimo: nutropikų jie neuždraudžia, taip tik paskatindami jų vartoti daugiau. Tačiau šie vaistai/narkotikai nėra prieinami visiems. Vieno studento mama Jungtinėje Karalystėje parašė laišką į koledžo administraciją klausdama, ar jos vaiko pažymiai nenukentės, nes jie negali įpirkti kognityvinių stimuliantų.
Mano asmeninė nuomonė:
Ši problema plinta ir artimoje ateityje mes galime būti priversti priimti sprendimą dėl nutropikų vartojimo patys (jeigu kompetentingi žmonės, dirbantys visuomenės sveikatos ar mokslo srityje, to nepadarys už mus). Galimas daiktas, susidursime su etine dilema: vartoti, ir būti geresniais, nei iš tiesų galime, ar nevartoti ir būti sąžiningais. Argi kognityvinių stimuliantų vartojimas nėra tas pats kaip dopingas sporte?
Aš manau, jog nutropikai tiesiog dar viena aukštųjų technologijų žmonijai teikiama nauda, tokia kaip vaistai nuo vėžio ar internetas – nors ankščiau buvo prieinamas tik keletui, dabar be jo nebeįsivaizduojame savo kasdieninio gyvenimo. Panašiai ir išvystyti kognityviniai stimuliantai gali tapti kasdienybe, tokia kaip kava ar vitaminai, kurie vienaip ar kitaip padeda mums pasirodyti geriau.
(Svarbiausias klausimas lieka: ar tikrai būtina vartoti vaistus/narkotikus, kad pasiektumėme kažkokį aukštą (ar net neapgalvotai per aukštą) tikslą? Ir kas mus verčia jo siekti? Ar tikrai taip turime gyventi, ar tai tėra dar vienas visuomenės primestas reikalavimas?)
Jeigu vaistai suteikia mums šansą pasirodyti geriau nei galime, padidina studijų ir kartu mokslo galimybes, tai mes tikrai po truputį pildome žmonijos svajonę sukurti dirbtinį intelektą, kad dirbtų už mus. Bet ar mums dar reikės robotų, kai patys galėsime padaryti tiek pat ir taip pat gerai kaip robotai? O gal patys tapsime robotais?
Žiūrėti: http://www.nature.com/nature/journal/v456/n7223/full/456702a.html
Dovilė M.