Ar tabletės galėtų pakeisti tai, kaip suvokiame gera ir bloga? Molly Crockett su kolegomis Wellcome Trust Centre for Neuroimaging siekia ištirti, ar manipuliacija antidepresantais gali paveikti smegenyse vykstančias chemines reakcijas ir taip daryti įtaką mūsų elgesiui, kai susiduriame su moraline dilema.
Klasikinis minties eksperimentas, vadinamas Vagono problema: atitrūkęs traukinio vagonas nesuvaldomai juda link penkių darbuotojų, dirbančių ant bėgių. Jei nesiimsite jokių veiksmų, darbuotojai žus. Turite galimybę nusukti vagoną ant kitų bėgių, kur dirba tik vienas darbininkas. Jei perjungsite svirtį, žus vienas darbininkas, bet bus išgelbėti penki. Ar svirties perjungimas būtų morališkai pateisinamas?
Iš tiesų, žiūrint nešališkai, nėra vieno teisingo ar neteisingo atsakymo. Visgi galime pasitelkti dvi, viena kitai prieštaraujančias, moralinės minties mokyklas. Pavyzdžiui, utilitarinė mokykla, propaguota filosofo David Hume, vertina veiksmus pagal rezultatą: moraliai priimtini veiksmai yra tie, kurie suteikia daugiausiai naudos didžiausiam kiekiui žmonių. Priešingai šiam požiūriui, deontologinė mokykla, atstovaujama Immanuel Kant, kritikuoja pačius veiksmus: yra geri bei blogi poelgiai, o jų išeigos nesvarbios. Vagono problemą sprendžiantys utilitaristai teigtų, jog yra priimtina nužudyti vieną, kad išgeltum kitus penkis. Tuo tarpu deontologai tvirtintų, jog nepriimtina nužudyti vieną dėl penkių, nes pats žudymo veiksmas yra neteisingas.
Molly Crockett ir jos kolegos pasitelkė trisdešimties savanorių pagalbą tam, kad įvertintų veiksmų moralumą panašiose į Vagono problemą situacijose. Tyrėjų komanda siekė išsiaiškinti, ar galima pakeisti žmogaus nusistatymą apie „gera“ ir „bloga“, naudojant neuromediatorių serotoniną. Neuromediatoriai yra cheminiai junginiai, kurie paverčia elektrinį nervinį impulsą, keliaujantį neuronu, cheminiu signalu. Tai reikalinga todėl, kad neuronai nėra tarpusavyje fiziškai susijungę – egzistuoja tarpai, vadinami sinapsėmis. Tam, kad nervinis impulsas pereitų iš vieno neurono į kitą, tarpas turi būti įveiktas; šią informacijos pernešimo funkciją ir atlieka neuromediatoriai. Eksperimente buvo naudojamas vaistas vadinamas selektyviu serotonino reabsorbcijos inhibitoriumi (slopintoju), SSRI. Vaisto veikimo principas: po to, kai serotoninas išleidžiamas sinapsėje, SSRI nebeleidžia serotonino įsiurbti atgal į ką tik signalizavusį neuroną. Tai reiškia, jog serotoninas lieka sinapsėje ir toliau aktyvuoja neuroną gavėją. Serotoninas liaudiškai vadinamas laimės hormonu (nors nėra hormonas!), nes reguliuoja nuotaiką. Depresija sergantieji dažniausiai turi nepakankamą serotonino kiekį. Antidepresantai, tokie kaip Prozac, šį kiekį reliatyviai padidina naudodami SSRI mechanizmą.
Vienoje bandymo dalyje savanoriai sprendė moralines problemas paveikti SSRI, o kitoje – išgėrę placebo vietoje tikros tabletės. Mokslininkus domino savanorių atsakymai dviem skirtingais scenarijais – „nuasmenintame” bei „suasmenintame”. „Nuasmenintas“ scenarijus primena jau minėtą problemą – reikia perjungti svirtį. Tuo tarpu „suasmeninto” scenarijaus atveju dilema iš savanorių reikalauja fiziškai agresyvesnio veiksmo: vietoj svirties perjungimo, sunkvežimį galima sustabdyti po jo ratais pastumiant žmogų.
Nors abu scenarijai, perjungus svirtį ar pastūmus žmogų, baigiasi bent vieno asmens žūtimi, kad būtų išgelbėti penki, dauguma blogiau vertino „suasmenintą” veiksmą, fiziškai susijusį su auka. Mokslininkų spėjimu taip yra todėl, jog vadinama „suasmeninta” situacija sukelia stipresnes emocijas, todėl savanoriai „jaučia“, kad toks veiksmas morališkai neteisingas.
Paaiškėjo, jog SSRI iš tiesų gali paveikti savanorių moralinį vertinimą. Po placebo piliulės vartojimo (t.y. nepaveikti cheminėmis medžiagomis) bandymo dalyviai buvo mažiau linkę pabrėžti „suasmenintą” žalą „nuasmeninto” poelgio atžvilgiu. O kai serotonino poveikis buvo padidintas naudojant SSRI, savanoriai buvo labiau linkę atsisakyti nuomonės, jog yra moralu užmušti vieną žmogų, jog išgelbėtum kitus, ypač „suasmenintose” situacijose. Kitaip sakant, savanoriai atsisakė utilitaristinio požiūrio.
Minutėlę atitrūkime nuo mokslinio tyrimo ir prisiminkime, jog argumentų kova tarp deontologistų ir utilitaristų truko ne vieną šimtmetį, todėl neįtikėtinai atrodo tai, jog šią dilemą galime išspręsti žmonių moralinius vertinimus paveikę tabletėmis. Ar Kant‘o ir Hume‘o nesutarimas nulemiamas keletos chemikalų smegenyse? Dar svarbiau, kokią įtaką tai gali turėti kitiems etiniams klausimams?
Eksperimento metu serotonino poveikis buvo specialiai suintensyvintas, visgi reikėtų įsidėmėti, jog realiame gyvenime serotonino kiekis natūraliai svyruoja dėl išorinių veiksnių, pavyzdžiui, dietos pokyčių ar padidėjusio streso. Tokia prielaida leidžia daryti išvadą, jog mūsų moralinės vertybės natūraliai kažkiek kinta, patiems mums apie tai nieko nenutuokiant.
Kodėl tai svarbu? Pasirodo, jog paprastas žinojimas, jog įsitikinimai gali būti pakeičiami, turi fundamentalią įtaką žmonių bendradarbiavime, paskatinant vienos pusės norą derėtis su oponentais.
Pastarąjį teiginį pritaikykime realiam atvejui. Štai Izraelio ir Palestinos konfliktas yra vienas didžiausių ideologinių prieštaravimų šiuolaikiniame pasaulyje. Eran Halperin, Carol Dweck ir jų kolegos tvirtina, jog žinojimas, kad polemizuojančios grupių įsitikinimai yra kintantys, gali paveikti Izraelio ir Palestinos nusistatymą ir norą prieiti kompromiso . Mokslininkų eksperimente izraeliečiams bei palestiniečiams buvo atsitiktinai duotas vienas iš dviejų straipsnių. Viename iš jų teigiama, jog ekstremistų grupėms būdingi nusistovėję, nekintantys įsitikinimai, kitame – jog grupių įsitikinimai gali pasikeisti. Skaičiusieji apie kintamas nuostatas rodė didesnį norą susitikti su oponentais bei ieškoti kompromiso sprendžiant probleminius klausimus tokius kaip Jeruzalės statusas ar izraeliečių gyvenvietės Jordano Vakarų krante ir Gazos ruože.
Sumuojant prielaidas atrodo, jog užtenka suprasti nuostatų kintamumą tam, kad taptumėme sukalbamesni ir geresni klausytojai vienas kitam. Neaišku, ar kada nors bus sukurtas „moralės vaistas”; į ši klausimą sunku atsakyti visų pirma todėl, jog turime nustatyti, kas yra moralė. Antra, kaip cheminės reakcijos keičia moralę dar nėra visiškai suprasta. Vis dėlto, preliminarūs tyrimai atskleidžia, jog turime nesibaidyti sveiko skepticizmo mūsų pačių supratimo kas morališkai bloga ar gera atžvilgiu.
Pagal: http://thinkneuroscience.wordpress.com/2013/02/25/can-pills-change-our-morals/
Paprastai paaiškinu, kad dėstau neuromokslą ir studijuoju neurodegeneracines ligas, pavyzdžiui, epilepsija ir Alzheimerį. Ypatingai mane šiuo metu domina katastrofinės, aršiosios pediatrinės epilepsijos, o be to ir ryšys tarp atminties netekimo Alzheimerio ligos metu ir epileptinių priepuolių. Po šio paaiškinimo, „paprastas žmogus“ man paprastai papasakoja esąs susidūręs su viena iš šių ligų asmeniškai arba žino atvejus nutikusius jo šeimai, draugams bei kolegoms. Aišku, dauguma domisi, ar yra nauji vaistai, atradimai, bet ne daug kas nori užsiimti neuromokslo „mistika“ ir klausytis apie biologinius eksperimentus arba procesus. „Nauju vaistų, kurie išgydo epilepsijas arba Alzheimerio ligas kol kas dar nėra” – paprastai atsakau,o mes laboratorijoje būtent ir bandome suprasti procesus, sukeliančius šias ligas ir surasti naujų terapinių taikinių.
Tarp Vilniaus ir San Diego gyvena Salk instituto neurobiologijos mokslų daktaras Giedrius Tomas Buračas. Kaune gimęs mokslininkas JAV sprendžia neuroinžinerines problemas ir dalinasi savo pasaulinio lygio atradimais su Lietuvos skaitytojais.
