Mona Liza yra vienas garsiausių paveikslų pasaulyje. Leonardo Da Vinci mokėjo meistriškai manipuliuoti žmogaus rega, taip priversdamas mus pamatyti kai ką gražaus, sudėtingo ar net keliančio nerimą. Tai Džokondos šypsenos paslaptis.

Margaret Livingstone, vizualinės neuropsichologijos daktarė Harvard universitete, regis, šią paslaptį įminė:

“Kartais ji atrodo visai linksma, o kartais mįslinga ir ne itin gerai nusiteikusi. Kaip vizualinės neuropsichologijos specialistė pastebėjau, kad žiūrint į Džokondos akis ar foną, ji plačiai šypsosi. Bet pažiūrėjus tiesiai į burną, ji nustodavo. Toks efektas sistemiškai fokusuojant žvilgsnį pirmyn ir atgal stebina; jis veikia net su vidutiniška reprodukcija, o žiūrint į originalą Luvre tiesiog kelia šiurpą. Mona Lizos išraiška keičiasi priklausomai nuo to, kiek žvilgsnio centras nutolęs nuo jos lūpų.

Žvilgsnio centre galime matyti smulkiausias detales, o periferinė rega geriau mato susiliejusius vaizdus. Mona Lizos šypsena yra žemų erdvinių dažnių, t.y., susiliejusi. Leonardo naudojo sfumato techniką: jis suliejo šypsenos kontūrus. Todėl matant Džokondą periferine rega (arba per žemų erdvinių dažnių filtrą), ji šypsosi nuo ausies iki ausies, bet jeigu naudojamas aukštų erdvinių dažnių filtras, ji nei trupučio nesišypso. Todėl apžiūrinėjant paveikslą, jos išraiška keičiasi.”

Paveikslas per erdvinių dažnių filtrus: nuo žemų iki aukštų. Daugiau informacijos: http://www.mindsmachine.com/asf07.04.html

Regos sistemos funkcija – gauti informaciją iš aplinkos. Menas irgi yra mūsų aplinka, todėl kaip matome meną iš neuromokslo perspektyvos niekuo nesiskiria nuo to, kaip matome visa kita. Vienintelis skirtumas: tokie menininkai kaip Da Vinci intuityviai žinojo, kaip išnaudoti žmogaus regos veikimą savo darbuose. Pavyzdžiui, mes matome gylį paveiksle, nors jis ir egzistuoja dviejų dimensijų plokštumoje – drobėje.

Mūsų regos sistema naudoja daug algoritmų atstumui ir gyliui apskaičiuoti; naudojama perspektyva, šešėliavimas, santykinis judėjimas. Kadangi mūsų akys yra kelių centimetrų atstumu, kiekviena jų rodo šiek tiek kitokį vaizdą. Tai vadinama stereoskopiniu efektu.

Žiūrint į paveikslą mūsų stereoskopinis regėjimas sako, jog tai yra plokščia drobė. Todėl geriausias būdas pamatyti trijų dimensijų vaizdą – užmerkti vieną akį. Dr. Livingstone tyrimai parodė, kad daug menininkų turi prastą stereoskopinį regėjimą ir tai greičiausiai padeda jiems sukurti gylį paveiksle.

Dovilė Meliauskaitė

Pagal: http://www.huffingtonpost.com/2013/01/07/neuroscience-art-margaret-livingstone_n_2339429.html