Tag Archives: Interviu

Interviu su neuromokslininku Jokūbu Žiburkumi

Jokūbas Žiburkus – JAV lietuvis, dirbantis Houston universitete. Neuromokslininkas specializuojasi elektrofiziologijos srityje ir yra gavęs nemažai apdovanojimų už epilepsinių ligų tyrimus.Apie savo darbą ir pasiekimus  Lietuvos Neuromokslų asociacijos valdybos narys pasakojaneuromokslas.lt skaitytojams.

Neuromokslas Lietuvoje nėra populiarus, vaikai užaugę nesvajoja tapti neuromokslininkais. Kaip atradote šią sritį?

Norėčiau pakomentuoti klausimą: neuromokslas Lietuvoje nėra nepopuliarus. Jis tiesiog yra dar nepakankamai žinomas ir „išlavintas“, todėl šiam mokslui (ypatingai nerodegeneraciniu ligų srityje) trūksta finansavimo. Labai svarbu, kad šis požiūris greitai keistųsi.

Na, o neuromokslas ir aš atradome vienas kitą. Smegenis, kaip organą, pirmiausia pažinau, kai po meningito mane pradėjo kankinti migrenos skausmai.  Tada, dar budamas aštuonerių metų vaikas, nesupratau, ką bendro smegenys turi su daugybe sensorinių, motorikos ir kognityvinių funkcijų. 1991 metais būdamas biologijos studentu Hillsdale College (Michigan valstijoje) susipažinau su profesoriais Townsend ir Tsao. Townsend – biologas ir anatomas, o Tsao – psichologas. Townsend‘as tapo mano biologijos bakalauro preceptoriumi. Mane iš karto sužavėjo šio vyro netipiškas dėstymo būdas naudojant juodąjį humorą, kartu susiejant jį su žmogaus anatomija. Kaip anatomas, Townsend‘as buvo nuostabus chirurgas ir patologas. Pavyzdžiui, dar prieš mums išimant sukietėjusią plaučių dalį iš lavono mokomojo preparato, Townsend’as jau diagnozuodavo galimas žmogaus mirties priežastis. Remdamasis užuominomis, tokiomis kaip pageltonavę tarpupirščiai ir lieknas kūnas, jis nesunkiai nustatydavo, jog žmogus turbūt chroniškai vartojo tabaką,  tad greičiausiai mirė nuo plaučių vėžio.

Tuo tarpu Tsao išaiškino ir nepaprastai sudomino mane neuronų funkcijomis, neuroniniais tinklais, psicholginiais ir neurologiniais smegenų aspektais. Todėl neuromokslo atradimo procesas buvo gana ilgas, prasidėjęs bakalauro studijų metu ir toliau jau pratęstas doktarantūros ir habilitacijos metu.

Kaip sutiktam „paprastam žmogui“ aiškinate, kuo užsiimate laboratorijoje?

Atvirai pasakius, ir „paprastų žmonių“ yra gana platus diapazonas. :) Paprastai paaiškinu, kad dėstau neuromokslą ir studijuoju neurodegeneracines ligas, pavyzdžiui, epilepsija ir Alzheimerį. Ypatingai mane šiuo metu domina katastrofinės, aršiosios pediatrinės epilepsijos, o be to ir ryšys tarp atminties netekimo Alzheimerio ligos metu ir epileptinių priepuolių. Po šio paaiškinimo, „paprastas žmogus“ man paprastai papasakoja esąs susidūręs su viena iš šių ligų asmeniškai arba žino atvejus nutikusius jo šeimai, draugams bei kolegoms. Aišku, dauguma domisi, ar yra nauji vaistai, atradimai, bet ne daug kas nori užsiimti neuromokslo „mistika“ ir klausytis apie biologinius eksperimentus arba procesus. „Nauju vaistų, kurie išgydo epilepsijas arba Alzheimerio ligas kol kas dar nėra” – paprastai atsakau,o  mes laboratorijoje būtent ir bandome suprasti procesus, sukeliančius šias ligas ir surasti naujų terapinių taikinių.

Kalbant konkrečiau, tai normali smegenų funkcija priklauso nuo dviejų rūšių neuronų – žadinančiųjų ir slopinančiųjų. Tyrimuose su Alzheimerio ligos modeliais atradome, kad kai kurios iš šitų slopinančiųjų ląstelių praranda savo fundamentalią funkciją generuoti veiksmo potencialus – elektrinius impulsus. Šis elektrinis potencialas yra unikali neuroninių (ir raumeninių) audinių funkcija, kuri išskiria neuronus iš kitų, pagalbinių glijos lastelių smegenyse. Neuronų veiksmingumo praradimas smegenų dalyse, atsakingose už atmintį ir emocijas, gali buti vienas iš pirminių Alzheimerio ligos požymių, sukeliančių trumpalaikės atminties praradimą. Kodėl? Nes patikima neuronų elektrcheminė (veiksmo potencialais ir cheminėmis medžiagomis) komunikacija būtina neuronams „susirišti“ su kitais neuronais ir jų tinklais. Sujungiamumas ir lemia „normalias“ aplinkos suvokimo, atminties ir emocijų funkcijas.Pridursiu ir tai, kad mes tiriame, kaip dinamiškai įvairūs neuronai elgiasi epilepsijos priepuolių metu. Pagal tradicinį supratimą, epilepsijos priepuolis, kaip ir nekontroliuojama audra, vienodai sužadina ir perkrauna visus neuroninius tinklus. Tačiau mūsų tyrimai rodo, kad tai yra heterogeninis procesas ir epilepsijos priepuolis primena tikslingai suplanuotą simfoninį koncertą: jo metu kiekvienas įvairaus tipo slopinantysis ir žadinantysis neuronas (o jų centrinėje nervų sistemoje yra apie 140 rūšių) atlieka savo rolę visai kaip instrumentai orkestre. Tačiau ta rolė nebūtinai yra sinchronizuota su kitais neuronais. Kontraversiškas aspektas besikeičiančiai dogmai yra tai, kad slopinančiosios, o ne žadinančiosios ląsteles pradeda normas ribas peržengiančią sinchroniją, kuri sukelia epiletpinį priepuolį.

Iš to, ką galima perskaityti apie Jūsų darbą, panašu, jog turite toliaregišką strategiją: gydyti epilepsijos priežastis, o ne simptomus. Kodėl ši problema Jums pasirodė svarbi? Juk yra daug nervų sistemos ligų… Kokioje šios misijos stadijoje esate dabar?

Epilepsijos mokslu „užsidegiau“  būdamas George Mason University (Virginia valstijoje) ir darydamas savo antrąjį habilitacinį darbą su neurochirurgu ir neuromoksliniku Steven J. Schiff (dabartinis Penn Satte University Neuroinžinerijos centro direktorius). Nors mano specialybė jau tada buvo neurofiziologija, tik Steve’o laboratorijoje supratau, kad epileptologai, kaip turbūt niekas daugiau, gilinasi butent į detalią (ląstelių lygmens) ir visuotinę ( susijusią su tinklais, elektroencefalogramomis) smegenų elektrofiziologiją. Visgi, įkvėpimas atėjo ne tik iš pačių epilepsijos tyrimų, bet ir dėl Steve’o, kuris yra unikalus chirurgas, neuromokslininkas, matematikas, ir neuroinžinierius. Tokių žmonių, turinčių begalinius medicinos, mokslinių ir kultūrinių žinių lobius šiame pasaulyje yra nedaug, todėl man pasisekė dirbti su Steve‘u  ir toliau tęsti bendradarbiavimą jau turint savo nepriklausomą laboratoriją Houston’o universitete. Be viso to, epileptologų tarpe yra, ko gero, garsiausi neurofiziologai, su kuriais tenka garbė bendrauti per ypatingus mokslinius suvažiavimus, tokius kaip Gordon Conferences. 2006 metais aš išgirdau vieno iš savo mokslinių idealų paskaitą apie eplepsiją ir epileptologus. Tai buvo garsusis David Prince iš Stanford’o universiteto, kuris pasakė, kad „ norint suprasti epilepsiją, mes turime suprasti smegenų funkcijas“.

Apie smegenis galvoju, kaip apie struktūriškai ir funkcionaliai plastišką ir dinamišką tinklą. Tai pastoviai besikeičianti sistema, egzistuojanti už ekvilibriumo ribų. Šis plastiškumas suteikia mums galimybes įgyti žinias ir atsiminimus, lavinti ir manipuliuoti egzistuojančiais gamtos įstatymais. Mane labai domina plastiškumo procesas epilepsijose, ryšys tarp smegenų plastiškumo ir neurologinių ligų.

Epilepsijos ir jų priepuoliai yra kitų ligų išraiška. Pavyzdžiui, ir autizmo spektro, ir Alzheimerio ligų pacientai taip pat kenčia ir nuo epilepsijos. Aš svarstau, kad, žinodmai plastiškumo ir neurononių tipų sutrikimų mechanizmus, mes galėsime slopinti epileptinius priepuolius ir kartu pagerinti kitų koegzistuojančių ligų, tokių kaip autizmas arba alzheimeris, pacientų būklę.

Manau, kad tai ne tik mano misija. Galvojant apie ligas, visada yra svarbiau ir dažniausiai sudėtingiau surasti ligų priežastis. Dėl to, kad nežinome daugelio ligų priežasčių, mes toliau gydome jų simptomus. Aš manau, kad per šį amžių sužinosime ir suprasime daugumą smegenų funkcijų, pradėsime vykdyti genų ir kamieninių ląstelių terapiją, vis mažiau invaziškai stėbėsime visų individualių neuronų veiklą smegenų tinkluose ir net galėsime kontroliuoti smegenų funkcijas neinvaziniais būdais. Ar tai mokslinė fantastika? Tai tiek pat nerealu, kiek ir namų kompiuterių egzistavimas praėjusio amžiaus viduryje. Bet nepaisant viso neuro-progreso, tik dalis ligų bus išgydomos, o kitoms bus atrasti tiesiog geriau veikiantys medikamentai. Tačiau atsiras ir naujų ligų, nes ir evoliucija nestovi vietoje.

Esate Society for Neuroscience narys. Ar kolegos perklausia išgirdę, kad esate iš Lietuvos?

Jeigu manęs kolegos neklausia, ar aš esu iš Lietuvos, tai aš jiems pats apie tai pasakoju :) Daug iš mano kolegų žino ne tik, iš kur esu, bet kai kurie jau yra aplankę Lietuvą (priverčiau :) ). Bet iš tikrųjų, kalbant rimtai,pasaulis darosi vis mažesnis, informacijos priėjimas ir jos įsisavinimas vyksta labai greitai ir globaliniu lygiu. Kaip bet kuris mokslas, neuromokslas – interdisciplininė ir tarptautinė sritis. Deja, Lietuva gana nežinoma neuromokslų srityje kaip, sakysime, vengrai (iš buvusiųjų sovietų bloko šalių). Tačiau tai mes galime pakeisti gana greitai, per porą dešimtmečių! Todėl atraskime neuromokslą, platinkime ir svajokime, nepasiduokime standartiniam mąstymui ir dirbkime toliau, kurdami unikalų Baltijos neuromokslų kampelį pasaulio žemėlapyje.

Interviu su neuromokslininku Giedriumi Tomu Buraču

Tarp Vilniaus ir San Diego gyvena Salk instituto neurobiologijos mokslų daktaras Giedrius Tomas Buračas. Kaune gimęs mokslininkas JAV sprendžia neuroinžinerines problemas ir dalinasi savo pasaulinio lygio atradimais su Lietuvos skaitytojais.

 

 

Karjerą pradėjote nuo biofizikos. Neuromokslas – tik atsitiktinumas ar aistra?

Į Vilniaus Universiteto Biofizikos programą stojau būtent dėl neuromokslų. Gamtos fakultete tuomet docentai Dobilas Kirvelis ir Vygandas Vanagas vedė pasaulinio lygio programą Neurokibernetikos ir Psichofizikos laboratorijoje, kurioje dirbau nuo pirmo kurso. Ten buvo atliekami tuometiniu požiūriu modernūs regėjimo elektrofiziologijos eksperimentai su katėmis, psichofizikiniai eksperimentai su žmogaus rega ir kuriamos robotinio regėjimo sistemos – tiek elektronika, tiek ir kompiuterinės programos. Visos šios tyrimų sritys patenka į modernių neuromokslų apibrėžimą. Kai pakilus geležinei uždangai ištrūkau į Vakarus, paaiškėjo, kad šios VU laboratorijos darbai yra neblogai žinomi, pavyzdžiui, Kopenhagos Niels Bohr institute ir Oxford universitete Didžiojoje Britanijoje.

Nors VU daugiausiai užsiėmiau teorija, įstojęs į doktorantūros studijas Kalifornijos Universitete San Diego mieste pradėjau nuo eksperimentų, nes buvau nusprendęs, kad tai yra geriausias būdas gerai susipažinti su smegenų veiklos principais. Tačiau be eksperimentavimo užsiėmiau ir mano eksperimentų rezultatais paremtų teorijų kūrimu.

Mano didžiausias tikslas – suprasti neurobiologinius žmogiškosios sąmonės mechanizmus. Ši aistra gimė bendraujant su Francis Crick, kuris, gavęs Nobelio premiją už DNR struktūros išaiškinimą, savo interesus buvo nukreipęs neuromokslų linkme. Su juo teko ištisą dešimtmetį dirbti ir gan glaudžiai bendrauti Salk Institute. Nors Salk institutas yra mažai kam girdėtas, tačiau tai etaloninis mokslo šventyklos pavyzdys.

Pavyzdžiui, žmogaus ir kitų gyvūnų regos sistema apdoroja regimąją informaciją, atpažįsta aplinkos objektus, scenas, padeda valdyti objektus. Tai sudėtingi uždaviniai, kurių dirbtinės sistemos (robotai, autonominės mašinos ir t.t.) nepajėgia atlikti taip sėkmingai kaip žmonės ar netgi musės. Todėl inžinieriai nuo seno įkvėpimo semiasi iš gamtos; pirmasis teorinis kompiuterio modelis (Tiuringo mašina) buvo sukurtas remiantis tuo, kaip žmonės daro sprendimus. Pastaruoju metu vis labiau vystosi neuroinžinierija – dirbtinių, praktines problemas sprendžiančių, sistemų kūrimas, kuris remiasi neuromokslų atradimais. Aš šiuo metu turiu galimybę užsiimti vien teorija bei neuroinžinerija – kuriu algoritmus sudėtingos informacijos signalus  apdorojančioms sistemoms.

 

Pagal 2011-ųjų straipsnius referuojamuose mokslo žurnaluose, panašu, jog savo laboratorijoje tyrinėjate regos centrus naudojant magnetinį rezonansą. Kokie klausimai dar yra neatsakyti šioje srityje?

Žmogaus ir kitų primatų regos sistema kol kas yra suprasta tik dalinai. Ji yra padalinta į regimosios informacijos apdorojimo etapus, ir kiekviename šių yra keletas modulių, kurių kiekvienas specializuojasi ties vienu regimosios informacijos aspektu (spalva, objekto judėjimo kryptimi ir greičiu, objekto forma ir t.t.). Smegenys pasirenka, kuriuos požymius pavaizduoti detaliau (vadinamus statistiškai dominuojančius požymius), o kuriuos – grubiau, remdamosi į akis srūvančių vaizdų statistikos pagrindu.  Praeitame šimtmetyje buvo surinkta labai daug informacijos apie tai, kaip tie moduliai skaido regimąją informaciją į dalis (t.y. kelis skirtingus požymius), bet nežinome, kaip tos sudedamos dalys yra vėl susintetinamos į vientisą regimąją patirtį. Pavyzdžiui, mes juk nepatiriame atskirai objekto spalvos, judėjimo ir formos. Viską patiriame vienu metu kaip kažkokios spalvos ir formos objektą, judantį kuria nors kryptimi (arba stovintį). Buvo atrasta apie trisdešimt regos sričių smegenų žievėje, kurios atlieka įvairių vaizdo savybių analizę, tačiau smegenų mechanizmai, kurie „sulipdo“ tuos įvairius požymius, reprezentuojamus skirtinguose smegenų lygiuose ir moduliuose, yra iki šiol menkai suprasti. Vis gausėja duomenų, kad sintezė bent dalinai yra atliekama per sinchronizuotus neuronų virpesius. Šią hipotezę dar prieš 20 metų iškėlė Singer bei Gray, su kuriuo irgi teko dirbti Salk institute. Deja, kol kas eksperimentiniai duomenys yra gan prieštaringi ir nėra galutinai aišku, kokį vaidmenį  virpesiai atlieka vizualios informacijos sintezėje.

Naudojant fMRI galima tirti didelių neuronų ansamblių veiklą. Mano interesų centre – kaip regimosios informacijos apdorojimas priklauso nuo aktyvaus dėmesio kreipimo į regimuosius objektus. Esu atradęs gan netikėtą dėmesio mechanizmą: pasirodo, kad regos sistemos neuronai gali padidinti savo jautrumą įvairiems objekto, kuriuo domimasi, požymiams. Pavyzdžiui, kai mes ieškome knygos raudonu viršeliu, visi raudoną spalvą atvaizduojantys neuronai pasidaro jautresni dėl požymiams specifiško dėmesio mechanizmo aktyvavimo, taip palengvindami ieškomos knygos pastebėjimą. Tokie dėmesio mechanizmai bent iš dalies yra atsakingi už minėtąją regimosios sistemos analizės rezultatų sintezę.

Daugiau informacijos:

http://www.pnas.org/content/106/39/16853.full.pdf+html?sid=eb0c0e1b-5d28-4cba-85bd-7a84de60d258

http://www.klab.caltech.edu/~saenz/pdf/saenz_NN02.pdf

http://www.klab.caltech.edu/~saenz/pdf/Saenz_VR03.pdf

 

Dalyvaujate Pasaulio Lietuvių veikloje, populiarinate mokslą Lietuvoje. Ar ateities planuose yra Lietuva?

Lietuva visada buvo, yra ir bus mano planuose. Reguliariai įvairiomis progomis skaitau paskaitas Lietuvoje. Dar 2000 metais kartu su profesoriumi O. Rukšėnu suorganizavau Aukštųjų Studijų Institutą Nidoje, į kurį dėstyti atvažiavo profesoriai iš geriausių pasaulio universitetų. Mokslo daktarai, kurie dalyvavo šiame renginyje vėliau pateko į tokias prestižines mokyklas kaip Caltech, MIT ir t.t. Nemažai tautiečių jo metu užmezgė tarptautinius ryšius, išvažiavo stažuotėms į užsienius. Tikiuosi, kad man dar  pasitaikys progų suorganizuoti panašių renginių Lietuvoje.

Interviu su neuromokslininku Gediminu Lukšiu

Šveicarijoje Bazelio universitete dirbantis elgsenos ir kompiuterinių neuromokslų daktaras Gediminas Lukšys naudodamasis kompiuterio sukurtomis aktyvacijomis bando ištirti žmogaus poelgių  veiksnius bei rasti atsakymą į klausimą kas ir kodėl lemia kiekvieno iš mūsų sprendimus. Daktaras, tiriantis streso ir atminties sąryšį, kalba apie savo darbą laboratorijose ir karjerą.

Kas Jus paskatino tyrinėti streso ir mokymosi sąryšį?

Streso ir atminties sritį atradau dėl kelių priežasčių: pirmiausiai, mane jau bakalauro studijų metu domino žmogaus elgesio, emocijų, sprendimų priėmimo supratimas naudojant modeliavimą ir kompiuterines simuliacijas. Gilindamasis į šią sritį rizikavau, nes iki tol stresą bei jo poveikį tyrinėjo “tradiciniai” biologai ir psichologai, tuo tarpu modeliuotojai daugiausiai domėjosi sparčiai populiarėjančiomis sritimis, tokiomis kaip neuroekonomika. Streso ir atminties sritį pasirinkau ir dėl praktinių sumetimų. Ši tema nauja ir neištyrinėta, todėl rašant ja kur kas lengviau išvengti tiesioginės konkurencijos ir savo straipsnius publikuoti geriausiuose žurnaluose.

Kuo Jus domina pasirinkta sritis ir koks Jūsų darbo tikslas?

Tyrinėjant tokią, ganėtinai naują, mokslo nišą už egzistuojančių metodų nepriekaištingą išmanymą kur kas svarbiau kūrybingumas ir naujų idėjų sintezė. Pats esu ne tas žmogus, kuris rūpintųsi idealiu visų detalių išpildymu – man svarbiau bendras vaizdas, galimi praktiniai pritaikymai. Mane domina būdai modeliuoti ir numatyti žmogaus ir gyvūnų elgesį, jį veikiančius faktorius, tad mano darbo esmė buvo vystyti bendro pobūdžio metodus tam tikslui, o stresas ir mokymasis yra tik konkreti tų metodų pritaikymo sritis (kaip šiuo metu yra atmintis ir žmogaus genetika).

Kaip „paprastam žmogui“ aiškinate, kuo užsiimate laboratorijoje?

Šiuo metu  dirbdamas Bazelyje (Šveicarija) modeliavimą bandau pritaikyti žmogaus atminties tyrinėjimui ir genų, turinčių įtakos mokymuisi, atminčiai bei emocijų įtakos pastariesiams, paieškai. Bazelyje, kitaip nei anksčiau, nebetenka atlikti eksperimentų su pelėmis – čia aš užsiėmu tik rezultatų analize ir kompiuterinių metodų taikymu. Būdamas Šveicarijoje daug išmokau apie žmogaus genetiką. Kalbant konkrečiau – apie asociacijų studijas, bandant susieti DNR sekos skirtumus tarp žmonių su įvairiais fenotipais – atminties, sprendimų priėmimo, emocinės moduliacijos aspektais. Dirbdami naudojame smegenų skanavimo metodą, kurio pagalba ieškome sąryšių, atsispindinčių smegenų aktyvacijose. Pavyzdžiui, pavyko atrasti vieno geno variaciją, kuri susijusi su atminties moduliavimu neigiamomis emocijomis bei aktyvumo pokyčiais už atmintį atsakingose smegenų srityse.

Visgi, mano darbas ne tik ilgos valandos labaratorijoje – tenka dėstyti ir magistrantams. Tai šiek tiek sudėtinga, kadangi dirbu psichologijos fakultete, kur dauguma studentų nelabai išmano net ir elementarius matematinius/statistinius metodus. Vis dėlto, mano seminaruose paprastai dalyvauja tik 4 arba 5 ganėtinai motyvuoti studentai, su kuriais nesunkiai pavyksta rasti bendrą kalbą. Dėstymą to, kas man įdomu ir ką gerai moku, vertinu kaip gerą galimybę pasiruošti didesnio masto dėstymui ateityje, jei pavyktų tapti profesoriumi.

Ar džiaugiatės, pasirinkęs mokslininko kelią? Kokie profesiniai ateities planai? Ar juos siejate su Lietuva?

Mokslininko darbas gana įdomus, nes jis reikalauja daug kūrybinių sugebėjimų, bet taip pat reikia turėti gerus techninius ir net vadybinius įgūdžius, sugebėti savo darbą ir idėjas efektyviai pateikti konferencijose bei diskusijose su kolegomis. Mokslinio darbo sėkmė priklauso ne (vien) nuo darbo techninio nepriekaištingumo, o nuo sugebėjimo įtikinti kitus, kuo jis yra svarbus ir kokia jo vieta konkrečios srities vystymesi bei bendrame kontekste. Dirbant Vakarų Europoje tikrai negalima skųstis darbo sąlygomis ar užmokesčiu. Tiek ankstesnėje, tiek dabartinėje darbovietėje darbas vyksta ramiai, be streso, paprastai suteikiamos gan lanksčios sąlygos (t.y. nebūtina būti biure visą laiką nuo 8 iki 18, jei nėra susitikimų ir ko aptarti su kitais, leidžiama dirbti namuose kiekvienam tinkamu laiku). Dėl ateities planų nesu tikras. Nežinau, ar liksiu “grynu” mokslininku, nes manau, kad mano srityje (kalbant apie elgesio bei jį leminčių faktorių modeliavimą) galėtų būti sėkmingų praktinių pritaikymų, Aišku, idealiausia būtų tuo užsiimti kartu pritaikant mokslą, kaip pasaulyje daro ne vienas ir ne du profesoriai. Kol kas apie Lietuvą jokių konkrečių minčių nėra, iš dalies dėl to, jog su mano tyrinėjama sritimi susijusios veiklos čia nėra, be to sąlygos mokslui Lietuvoje toli gražu neidealios.