Prisiminti prisiminimus

Dar nuo Platono laikų atmintis buvo įsivaizduojama kaip vaško lentelė, kurioje visam laikui išraižyti atsiminimai. Šių dienų žmonės (kuriuos neseniai vykdytoje apklausoje atstovauja 63% amerikiečių) dažnai mano, kad žmogaus atmintis „dirba kaip vaizdo kamera, tiksliai įrašanti įvykius, kuriuos matome ir girdime, tam, kad vėliau galėtumėme juos peržiūrėti ir tyrinėti“.

Tačiau tokia atminties samprata ne tik pasenusi, bet ir neteisinga. Prisiminimai nėra faktai, kuriuos nepakitusius iškeliame į paviršių; prisiminimas yra rekonstrukcija (perkūrimas) pasitelkiant vaizduotę. Tokios išvados dar 1917 m.  priėjo britų psichologas Frederick Bartlett, kai papasakojęs išgalvotą pasaką studentams ir po kelių dienų paprašęs ją atkartoti, išgirdo įvairių neteisingų pasakų, kurių tik moralas buvo toks pat.

Pasirodo, formuojantis prisiminimams neuronai suformuoja naujas tarpusavio jungtis. Šis procesas vadinamas atminties konsolidacija. Nenaudojamos neuronų jungtys nyksta, taip mes pamirštame, kokį tortą valgėme per savo gimtadienį arba pirmosios auklėtojos vardą.

Tačiau prisimenant jungtys nėra tokios pat; jos  atkuriamos. Tam reikalingi specialūs baltymai – kūno statybinės medžiagos. Baltymas PKMzeta (baltymas kinazė C) yra vienas iš kelių baltymų (kiti dar neišaiškinti), būtinų ilgalaikių prisiminimų išsaugojimui. Ilgalaikiai prisiminimai reiškia, kad įvyksta atminties rekonsolidacija, neuronų jungtys sukuriamos iš naujo. Tai paaiškina, kodėl bėgant laikui prisimename vis mažiau tam tikrų įvykių detalių, arba netgi prisimename neteisingai.

Įvykių liudininkai ypač svarbūs mūsų teisminėje sistemoje, tačiau prisiminimais negalima pasikliauti! Psichologai  William Hirst ir Elizabeth Phelps netrukus po rugsėjo 11-osios įvykių 2001 m. apklausė kelis šimtus liudininkų, ką jie prisimena apie šią nelaimingą dieną. Apklausos buvo kartojamos; po vienerių metų 37% istorijų detalių buvo pakitusios. 2004 m. šis skaičius buvo arti 50%. Kai kurie pasikeitimai liudijimuose buvo nežymūs: istorijos tapo trumpesnės, tačiau šokiruoja tai, jog kai kurie žmonės net pakeitė vietą, kurioje buvo krintant dangoraižiams. Žinoma, patys liudininkai net nenumano, kiek jų prisiminimai pakito ir yra įsitikinę savo teisumu.

Rekonsolidacija paaiškina šiuos atminties neatitikimus: prisiminimai keičiasi kiekvieną kartą, kai prisimename. Tam įtakos turi aplinkiniai faktoriai; istorijos perrašomos nugalėtojų naudai, o skausmas skandinamas alkoholyje. Tai, kokios būsenos esame prisimindami, lemia tai, kaip žiūrime į praeities įvykius, nes atsiminimo kūrimas ir prisiminimas yra biochemiškai panašūs procesai.

 

Atminties trynimas

Kiekvienas turime prisiminimų, kurių mieliau atsisakytumėme. Panašų, jog artimoje ateityje prisiminti ar ne taps pasirinkimu.

Jau išsiaiškinome, kad iškeliant prisiminimus į paviršių į jie atkuriami; tam reikalingas baltymas PKMzeta. Logiška, kad užblokavus šį baltymą, prisiminimas nebus atkurtas. Tai turbūt pirmas atvejis aprašomas mūsų blog‘e, kai viskas yra taip paprasta, kaip atrodo! Mokslininkams reikėjo tik užsisakyti PKMzeta blokuojančią medžiagą ir pradėti tyrimus.

Praėjusio šimtmečio dešimtajame dešimtmetyje jaunas amerikiečių mokslininkas Karim Nader išmokė keliasdešimt laboratorinių žiurkių susieti garsų triukšmą su skausminga elektros srove. Greitai žiurkės įprato, išgirdusios triukšmą, sustingti iš baimės (išsivystė sąlyginis refleksas; šią metodiką pradėjo garsus rusų psichologas Ivan Pavlov). Nader kelias savaites stiprino šį elektrošoko baimės prisiminimą. Kai po kurio laiko vėl žiurkės vėl išgirdo baimę keliantį triukšmą, mokslininkas sušvirkštė baltymų gamybą (reiškia, ir tų baltymų, kurie atkuria prisiminimus) stabdančią medžiagą. Iškart po to triukšmas buvo vėl pakartotas, bet baimė buvo išgaravusi – žiurkės nieko panašaus nebeprisiminė. Taigi, prisiminimus galima ištrinti, jei prisiminimo metu nėra baltymų, galinčių rekonstruoti neuronų jungtis, kurios susieja garsus ar vaizdus su tam tikru praeities įvykiu.

Tokie revoliucingi ir patį mokslininką nustebinę rezultatai prieštaravo vyravusiai pastovios ir nekintančios atminties teorijai (Platono atminties kaip vaškinės lentelės sampratai), todėl mokslininkų bendruomenė iš pradžių šį atradimą atmetė kaip eksperimentinę klaidą. Tačiau 2005 m. tyrimai parėmė Nader atradimą ir įvyko paradigmos lūžis: šiandien mokslas sutinka, kad atmintis neveikia kaip filmas, o greičiau kaip spektaklis – vis kitoks kiekvieną kartą, nes biocheminis prisiminimų konstravimo ir rekonstravimo mechanizmas labai panašus.

 

Ko vyrai juodais džabužiais galėtų išmokti?

Šis atradimas yra svarbus pacientams, turintiems potrauminio streso sutrikimą (emocinis sutrikimas po pavojų keliančio įvykio, tokio kaip avarija, užpuolimas ar gamtinė katastrofa, kai išgyvenimai neleidžia žmogui toliau gyventi kasdieninio gyvenimo).

Baltymų gamybos blokavimo metodas trinant prisiminimus, nors ir  potencialiai veiksmingesnis už dabartinius metodus dar negali būti pritaikytas žmonių terapijai gydant potrauminio streso sutrikimą,  neuropatišką skausmą ar narkomaniją. Šiuo metu jis dar nepakankamai ištirtas ir išvystytas: žiurkėms baltymų sintezę blokuojanti medžiaga sušvirkšta tiesiai į smegenis. Be to, negalime sužinoti, kaip jos jaučiasi po terapijos. Galbūt jos ilgisi savo baimės? Arba savo narkotikų? O gal jos žino, kad kažko ilgisi, bet negali prisiminti, ko?

Tačiau prisiminimai terapijoje keičiami ir dabar: mokslininkai naudoja beta-blokerius, MDMA (gatvėje žinomą ekstazio pavadinimu), panašų, bet mažiau kraštutinį propranololį ir LSD gydydami potrauminio streso sutrikimus. Psichoterapijos metu MDMA (ekstazis) sukelia pakilios nuotaikos antplūdį, kai pacientas kalba apie įvykį, sukėlusį potrauminį stresą. Kadangi prisiminimo procesas keičia patį prisiminimą, teigiamos emocijos, išgyvenamos prisimenant įvykį, užgožia neigiamas emocijas, patirtas įvykio metu. Toks gydymas yra iki 83% veiksmingas.

Atmintį ištrinti galima ir nenaudojant cheminių medžiagų. New York University mokslininkų komanda 2010 m. atliko stulbinantį tyrimą. Mokslininkai grupei studentų rodė geltoną kvadratą ir tuo pačiu metu paveikė juos skausminga elektros srove (iki 60 voltų). Nieko keisto, kad greitai subjektai išmoko bijoti spalvotos figūros. Kitą dieną, studentams teko prisiminti baimę, susijusią su geltonu kvadratu. Tada prasidėjo „atminties trynimo treniruotė“. Subjektai suskirstyti į dvi grupes: pirmoji treniruotę pradėjo po 10 minučių, kai pirmą kartą tą dieną buvo iššauktas prisiminimas, o antroji – po 6 valandų (toks laiko tarpas vadinamas atminties rekonsolidacijos langu; po 6 valandų rekonsolidacija – prisiminimo rekonstrukcija, perkūrimas – nebevyksta). Grupę, turėjusią laukti 6 valandas, geltonas kvadratas tebegąsdino – baimės prisiminimas išliko atmintyje. O tie, kurie atminties trynimo treniruotę pradėjo iškart, baimė dingo. Po metų pakartotas tyrimas parodė, kad prisiminimas buvo tikrai ištrintas ir geltonas kvadratas nebekėlė baimės. Šis tyrimas įrodo, kad mūsų natūralūs atminties rekonstrukcijos gebėjimai turi pakankamai potencialo potrauminio streso sindromo gydymui.

Prisiminti pavojinga

Be abejo, galimybė ateityje viena piliule ištrinti prisiminimą kelia etinių klausimų. Visų pirma, jeigu pamiršime savo klaidų sukeltą skausmą, nepasimokysime ir vėl jas kartosime.  JAV Prezidento Bioetikos Taryba išleido pranešimą (“Beyond Therapy: Biotechnology and the Pursuit of Happiness.” ) apie atminties keitimo galimybes, kur išreiškė susirūpinimą dėl pavojaus, jog visuomenėje gali išnykti moralinė atsakomybė. Kas gali mus sustabdyti nuo neapgalvotai sukeliamo skausmo kitiems, jeigu jie galės pasirinkti tai pamiršti? Kiti tyrėjai išreiškė baimę, kad jų atradimai atminties trynimo srityje gali būti panaudoti politiniais tikslais ne tik perrašant šalies istoriją, kaip daryta sovietmečiu, bet „perrašant“ pačių žmonių atmintį. Tarybos pranešime rašoma: „Be [autentiškos] atminties mes negalime laikyti savęs ar kitų atskaitingais už tai, ką darome ir kas esame. Turbūt niekam nėra taip svarbu blokuoti pikto prisiminimus negu piktadariui.“ Tačiau taryba neįvertino, kad autentiška – ideali – atmintis neegzistuoja. Nėra ir linijos tarp natūralaus biocheminio atminties trynimo ir trynimo naudojant terapiją. Praeitis nėra praeityje, jei ją galima prisiminti (=pakeisti) dabar.

 

Pagal Jonah Lehrer, Frontal Cortex at Wired

 

Dovilė M.