Britų tyrinėjimai parodė, jog epilepsija sukelia dvasines, religines jausenas tam tikroje smegenų zonoje. Kiti tyrinėjimai atskleidė, kad viena smegenų sritis tampa nepalyginamai aktyvesnė, kai bandyme dalyvaujantys žmonės eksperimento metu mato religinius paveikslėlius arba yra paprašyti galvoti apie Dievą. Devyniasdešimtųjų pabaigoje Kalifornijos neuromokslininkai identifikavo smegenų dalį atsakingą už įsijautimą į religines jausenas. Tai dešinioji smilkinė skiltis, esanti šiek tiek aukščiau dešiniosios ausies bei laikoma atminties ir emocijų apdorojimo centru bei „Dievo tašku”. Ši sritis pasižymi aktyvumu, kai subjektai manosi bendraujantys su antgamtinėmis būtybėmis ar išgyvena priešmirtines būsenas.

Stebina tai, jog dvidešimt penki procentai žmonių, kurie patyrė dešiniosios smilkinės skilties sužalojimų sakosi girdintys Dievo balsą ar matantys jo veidą. Šios smegenų dalies sutrikimas paskatina religines vizijas, ekstazės jausmą ir panašius fenomenus.Teigiama, jog iškilios, savo religiniu tikėjimu pasižymėjusios asmenybės, tokios kaip Žana d‘Ark, turėjo įprastinių dešiniosios smilkinės srities epilepsijos simptomų, lydimų apsireiškimais, vizijomis ir priepuoliais.

 Neuromokslininkės Anne L.C Runehov knygoje „Sacred or Neural? The Potential of Neuroscience to Explain Religious Experience“ apibūdinamos ypatingos religinės jausenos, kurias patyrė konkretus žmogus: „Jaučiausi tarsi būčiau vienas visoje visatoje, kitaip sakant, vienas Dievo kūrinys, atrodė, kad aš buvau Dieve ir dieviškumas buvo manyje. Tai buvo nepakartojama jausena, kurios niekada nesu patyręs anksčiau. Pajaučiau užtikrintą ir stiprų jausmą, kad Dievas kviečia mane studijuoti teologiją ir tapti kunigu. Tai nebuvo žodžiai, bet žinojau, kad girdėjau Dievo balsą“.

Neuromokslininkų aiškinimu panašios religinės jausenos gali būti paaiškintos epilepsijos priepuoliais ar šizofrenijos haliucinacijomis. Teigiama, jog žmogaus smegenys pačios gali sukurti nematerialios tikrovės patirtį ir paskatinti ekstazės jausmą, laiko nuovokos praradimą. Tuo norima pasakyti, jog smegenys tam tikromis aplinkybėmis vaizduoja įvykius ir daiktus taip ryškiai, jog individui kyla nuojauta nemat šios jausenos veržiasi iš kūno ir turi sakralinį pobūdį.

Neuromokslininkai stiprias religines jausenas tapatina su smegenų pažeidimo padariniais. Kai kurie tyrėjai tvirtina, jog  tokios asmenybės kaip Žana d‘Ark, Motina Teresė, Šv. Paulius ir moderniojo spiritizmo pradininku laikomas E. Švedenborgas kentėjo nuo epilepsijos.

 Istoriniai pavyzdžiai parodo, jog žodis epilepsija yra siejamas su religingumu ne be reikalo.To įrodymas yra ankstyvoji graikų medicinos literatūra. Graikiškas žodis epilepsia reiškia „apimti, užpulti“. Pavyzdžiui, Hipokratas, kuris laikomas racionalios medicinos pradininku epilepsiją apibūdino kaip „Šventą ligą“. Lotyniška frazė morbus sacer „Šventoji liga“ akivaizdžiai parodo, kad požiūris į šį smegenų sutrikimą buvo glaudžiai siejamas su religija, todėl nesunku suprasti, kodėl senovės žmonės apie epilepsiją kalbėdavo štai taip:„ Tik Dievas gali priversti taip pulti ant žemės žmogų ir tik jis gali jį ar ją vėl sugrąžinti į gyvenimą„.

Šaltinis: Knyga „Sacred or Neural? The Potential of Neuroscience to Explain Religious Experience”; http://www.scienceiq.com/Facts/BrainGod.cfm

Parengė Greta V.