Interviu su neuromokslininku Jonu Kubiliumi

 

Jonas Kubilius  Belgijoje įgijo dirbtinio intelekto studijų magistro laipsnį ir ten pat tęsia eksperimentinės psichologijos doktorantūros studijas. Mokslininko pagrindinis tyrimu objektas — regėjimas. Pokalbyje su Neuromokslas. lt komanda mokslininkas atskleidžia savo darbo specifiką ir užsimena apie galimas neuromokslo perspektyvas Lietuvoje.

Kaip atradote neuromokslą, kokie asmeniniai interesai paskatino pasirinkti būtent šią mokslo sritį?

Man sunkiai sekėsi  sugalvoti, kuo būsiu užaugęs. Gabumų turiu viskam. Ypač pasisekė, jog studijavau Massachusetts Institute of Technology: kitaip nei Lietuvoje, pasirinkti studijų krypties iškart nereikėjo, o ir pasirinkus buvo galima keisti ar pritaikyti prie kintančių pomėgių. Taigi turėjau laiko paieškai, už ko „užsikabinti”. Institutas studentams sudaro galimybę ne tik studijuoti, bet ir dirbti laboratorijoje. Tuo metu buvo statomas neuromokslams skirtas pastatas, norėjau ir aš ten pabuvoti. Taip pakliuvau į prof. Nancy Kanwisher kognityvinių neuromokslų laboratoriją.

Pirmaisiais metais mano vadovas (dr. Daniel Dilks) aptikdavo mane snaudžiantį ant sofos su straipsniu rankose. Vėliau laboratorijoje dirbti darėsi vis įdomiau ypač dėl to, jog smagu buvo ginčytis su Danny. Artėjant studijų pabaigai, reikėjo apsispręsti, ką toliau studijuoti, todėl atrodė natūralu tęsti šituos tyrimus. Apsisprendžiau galutinai ir staiga pasidarė labai ramu ir aišku, kad taip ir reikia. Daug mąstydavau, kodėl aš toks, kodėl kiti tokie – o kas gi tai, jei ne noras suvokti, kaip mūsų smegenys veikia?

Kodėl vienu metu pasirinkote studijuoti du dalykus – dirbtinio intelekto magistro programą ir eksperimentinės psichologijos doktorantūrą? Kaip šios dvi sritys susijusios ir papildo vieną kitą?

Rinktis tikrai nesirinkau, tiesiog taip atsitiko. Kitaip nei Europoje, JAV po bakalauro galima rinktis arba magistrantūra, arba doktorantūra (į kurią automatiškai įtraukiamos ir magistrantūros studijos). Nors įstojau į universitetą Belgijoje, kažkodėl nutariau, kad magistrantūra man neprivaloma. Jau buvo pabodę laikyti egzaminus ir lankyti paskaitas kiekvieną semestrą, kai tuo tarpu laboratorijoje galima patogiu būdu atlikti savo tyrimus. Belgai neapsižiūrėję priėmė mane tiesiai į doktorantūrą. Paskui susigriebę, kad nepavyks apeiti taisyklių, „įtaisė” mane į vienintelę panašios pakraipos magistrantūrą, kad pabaigęs, galėčiau imtis doktorantūros. Galiausiai viskas išėjo tik į naudą, nes tai netikėtai sutapo su mano besivystančiu susidomėjimu technologijoms ir kompiuterine rega (computer vision).

Tiek dirbtinio intelekto, tiek eksperimentinės psichologijos tyrimų objektas yra smegenų veiklos suvokimas, nors, žinoma, metodai skirtingi. Dirbtinio intelekto tyrimuose biologiniam smegenų veikimui ir empiriniams duomenims skiriama mažai dėmesio, tiesiog reikia kurti sistemas, kurios atliktų reikiamas užduotis. Tuo tarpu eksperimentinėje psichologijoje daug visokių tyrimų apie viską, bet menkai jų formalizavimo matematiniais ar kompiuteriniais modeliais, kuriuos paskui galima kur nors pritaikyti. Atskirtis tarp šitų dviejų istoriškai susijusių sričių didelė, gal dėl to, kad psichologai programuoti nemoka, o programuotojai nesugeba įvertinti psichologų atrandamų dalykų. Tad man abiejų sričių žinojimas padeda.

Teko girdėti, jog užsiimate regos apdorojimo smegenyse  mechanizmų aiškinimu. Kokių įdomių aspektų pavyko atrasti? Kaip savo nagrinėjamą sritį ir veiklą apibūdintumėte paprastam, apie tai menkai išmanančiam žmogui?

Apie “įdomius atradimus” kalbėti dar anksti.

Aš tiriu, kaip žmogus apdoroja vaizdinę informaciją, patenkančią į akis. Kokiu būdu toje informacijoje mes sugebame išskirti daiktus? Į akį daiktai nepatenka, patenka šviesa, ir tame fotonų sraute nėra jokios nuorodos, kad štai apatiniame kairiajame regos lauko kamputyje pūpso kėdė. Tad bandau aiškintis, kaip ta informacija turi būti apdorojama, kad sužinotume, ką matome.

Dirbu dvejomis  kryptimis: skenuodamas žmogaus smegenis (su fMRI) ir modeliuodamas tuos rezultatus. Skenavimas leidžia gauti duomenų, kaip žmonės atlieka kokią nors užduotį: kokios smegenų sritys informaciją apdoroja ir ką joje išskiria. Modeliavimas reikalingas norint gautus duomenis formaliai paaiškinti. Geras modelis turėtų gebėti atlikti tą pačią užduotį kaip ir žmogus. Pakankamai daug ką empiriškai išsiaiškinus apie regos veiklą, toks modelis turėtų gebėti išskirti vaizde (pvz., nuotraukoje) objektus. Tai būtų mano tyrimų ilgalaikis tikslas.

Skaitytojui, dabar beveriančiam burną klausti, o kam gi visai tai naudinga, siūlyčiau užsimerkti ir pamąstyti, koks sunkus būtų gyvenimas be regos. Šitaip šiuo metu gyvena kompiuteriai. Kaip jie pasijustų ir ką galėtų nuveikti praregėję, nesunku įsivaizduoti.

 Ar siejate savo karjerą su Lietuva? Kokios perspektyvos, Jūsų nuomone, neuromokslui nusimato mūsų šalyje?

Neabejotinai, į Lietuvą žvalgausi. Man patinka čia esančios galimybės, kurių kitur negaučiau: galimybė dirbti taip, kaip noriu aš, naujai, kitaip. Žinoma, ne visos neuromokslų šakos čia gali klestėti. Neurofiziologiniai arba fMRI tyrimai brangūs. Bet kitos sritys, artimesnės computational neuroscience, reikalauja žymiai mažiau resursų, todėl Lietuvai labai tinkamos. O Lietuvoje su spartaus interneto galimybėmis, darbu kompiuteriais rimčiau užsiima ne vienas. Tokius talentus surinkus, šiek tiek „proto įkrėtus”, gali gimti perspektyva. Su kolega Ignu Budvyčiu ir dar keliais bendraminčiais miname kelią, kad tai atsirastų. Tai man ypač įdomu, nes tai nauja ir baugu.