Apie neuroekonomiką

Princeton  universiteto  neuromokslų instituto direktorius Jonathan Cohen kalba apie besivystančią, tyrinėtojų dėmesį patraukusią mokslo sritį, kuri remiasi ekonomikos, psichologijos ir neuromokslo pagrindais:

Kas yra neuroekonomika?

Neuroekonomika jungia neoromokslo, psichologijos ir ekonomikos disciplinas. Ekonomiką ir psichologiją, tam tikra prasme, suvokiu kaip vieną mokslo objektą. Suprantu, jog tai drąstiškas teiginys, bet šios dvi disciplinos yra tarsi dvynės, atskirtos nuo gimimo. Ekonomika ir psichologija yra vienas kitą papildantys mokslai, dauguma atveju tyrinėjančios tą patį fenomeną: sprendimų priėmimą, vertybinį nuovokumą, euristiką. Viena pusė žvelgia iš fenomenologinės, eksperimentinės, kita iš abstrakčios, teorinės perspektyvos.

Neuroekonomika suprantu ne tik kaip nervų sistemos mechanizmą, pagrindžiantį ekonominius sprendimus, bet kaip ir galimybę sudisciplinuoti iš psichologijos ir neuromokslo išvestas teorijas, naudojant matematiką.

Ką smegenys mums atskleidžia apie ekonomiką?

Elgesio ekonomika parodė, jog žmonės nevisada elgiasi taip, kaip numato ekonomikos teorija; tiksliau pasakius, jie nevisada veikia taip, kad optimizuotų naudą. Šiuo požiūriu, gali atrodyti, jog mes veikiame blogai, „sugendame“. Gilinimasis į mechanizmus, kurie mus valdo, gali padėti suprasti, kas vyksta iš tiesų. Nemanau, jog mes „sugendame“; galvoju, jog žmonės gali būti gana optimalūs, kai viskas yra pasakyta ir padaryta. Problema ta, jog ekonominis modelis daro prielaidą, jog mes esame vienas asmuo ir evoliucionavome susidurdami tik su aplinka, kurioje esame.  Šios dvi prielaidos yra klaidingos.

Evoliucija sprendžia problemas, kurios iškyla toje pačioje aplinkoje. Pirmosiose evoliucijos stadijose nebuvo bankų sąskaitų ar nuosavybės teisių. Nebuvo galimybių planuoti ateities. Buvo tik tai, kuo disponavai duotu momentu, tad geriau buvo tai suvartoti iš karto, nes jei genetika nesuteikė žmogui įpročio užkasti, o vėliau atkasti daiktus, vadinasi, nebuvo bendro sprendimo kaip daiktus saugoti ateities perspektyvoje.

Evoliucijos eigoje išsivysčiusi prefrontalinė smegenų žievė išsprendė šią problemą. Jos funkcija gali mąstyti ir planuoti ateitį. Tai smegenų dalis, kuri, mano tvirtinimu, suteikė mums tokius reiškinius kaip bankų sąskaitos ir nuosavybės teisės. Taigi, ji sukūrė pasaulį, kuriame egzistuoja ateitis, iš kurios mes galime vėliau gauti naudos.

Bet evoliucija yra konservatyvi, ji laikosi už sprendimų, kurie išsivystė vienoje aplinkoje ir gali panaudoti juos kitose aplinkose. Tai gali būti naudinga. Pavyzdžiui, jei mus užkluptų katastrofa, smegenų dalys, išsivysčiusios dar pirmose evoliucijos stadijose,  vis tiek galėtų gerai atlikti savo funkciją. Problema ta, jog mes nežinome, kokiomis aplinkybėmis prefrontalinė žievė veikia geriau nei evoliuciškai senesnės smegenų dalys ir atvirkščiai. Taigi, mes gyvename juokingame pasaulyje, kuriame skirtingos smegenų dalys yra pritaikytos prie skirtingų aplinkybių, bet neturime kontroliuojančios sistemos, kuri nurodytų, kuri dalis būti priimtiniausia atitinkamu atveju. Taigi mes neveikiame optimitizuotai.

Kadangi kol kas nėra lengvo, suprasto, optimalaus šios problemos sprendimo (jo gali ir išvis nebūti), mes galime gauti naudos tirdami mechanizmą ir atsižvelgdami į jo paskirtį įvairiuose jo sukūrimo kontekstuose.  Tada turime galimybę stebėti, kaip mechanizmai veikia tarpusavyje. Tai ir padeda paaiškinti ypatingus bruožus žmonių elgesyje – kodėl kartais žmonės yra karštakošiai išlaidaudami, o kitais atvejais jie turi tam talentą.

Šaltinis: http://qn.som.yale.edu/content/what-is-neuroeconomics

Parengė Greta V.

One thought on “Apie neuroekonomiką

  1. Haris

    kuo daugiau sinapses perdirba signalu ir abstrahuoja incercijos, tuo daugiau galima uzhkalti;D viena prielaida yra tokia:
    mastom, nes esam;) ish jos kyla 10neigimo funkciju ir viena id faze;) ish jos yra idejos ir VISKYBE;) kas turi savo indukcija, kuri susiformuoja pereijus brandos stadija, tam sekasi;).

Comments are closed.