Šveicarijoje Bazelio universitete dirbantis elgsenos ir kompiuterinių neuromokslų daktaras Gediminas Lukšys naudodamasis kompiuterio sukurtomis aktyvacijomis bando ištirti žmogaus poelgių  veiksnius bei rasti atsakymą į klausimą kas ir kodėl lemia kiekvieno iš mūsų sprendimus. Daktaras, tiriantis streso ir atminties sąryšį, kalba apie savo darbą laboratorijose ir karjerą.

Kas Jus paskatino tyrinėti streso ir mokymosi sąryšį?

Streso ir atminties sritį atradau dėl kelių priežasčių: pirmiausiai, mane jau bakalauro studijų metu domino žmogaus elgesio, emocijų, sprendimų priėmimo supratimas naudojant modeliavimą ir kompiuterines simuliacijas. Gilindamasis į šią sritį rizikavau, nes iki tol stresą bei jo poveikį tyrinėjo “tradiciniai” biologai ir psichologai, tuo tarpu modeliuotojai daugiausiai domėjosi sparčiai populiarėjančiomis sritimis, tokiomis kaip neuroekonomika. Streso ir atminties sritį pasirinkau ir dėl praktinių sumetimų. Ši tema nauja ir neištyrinėta, todėl rašant ja kur kas lengviau išvengti tiesioginės konkurencijos ir savo straipsnius publikuoti geriausiuose žurnaluose.

Kuo Jus domina pasirinkta sritis ir koks Jūsų darbo tikslas?

Tyrinėjant tokią, ganėtinai naują, mokslo nišą už egzistuojančių metodų nepriekaištingą išmanymą kur kas svarbiau kūrybingumas ir naujų idėjų sintezė. Pats esu ne tas žmogus, kuris rūpintųsi idealiu visų detalių išpildymu – man svarbiau bendras vaizdas, galimi praktiniai pritaikymai. Mane domina būdai modeliuoti ir numatyti žmogaus ir gyvūnų elgesį, jį veikiančius faktorius, tad mano darbo esmė buvo vystyti bendro pobūdžio metodus tam tikslui, o stresas ir mokymasis yra tik konkreti tų metodų pritaikymo sritis (kaip šiuo metu yra atmintis ir žmogaus genetika).

Kaip „paprastam žmogui“ aiškinate, kuo užsiimate laboratorijoje?

Šiuo metu  dirbdamas Bazelyje (Šveicarija) modeliavimą bandau pritaikyti žmogaus atminties tyrinėjimui ir genų, turinčių įtakos mokymuisi, atminčiai bei emocijų įtakos pastariesiams, paieškai. Bazelyje, kitaip nei anksčiau, nebetenka atlikti eksperimentų su pelėmis – čia aš užsiėmu tik rezultatų analize ir kompiuterinių metodų taikymu. Būdamas Šveicarijoje daug išmokau apie žmogaus genetiką. Kalbant konkrečiau – apie asociacijų studijas, bandant susieti DNR sekos skirtumus tarp žmonių su įvairiais fenotipais – atminties, sprendimų priėmimo, emocinės moduliacijos aspektais. Dirbdami naudojame smegenų skanavimo metodą, kurio pagalba ieškome sąryšių, atsispindinčių smegenų aktyvacijose. Pavyzdžiui, pavyko atrasti vieno geno variaciją, kuri susijusi su atminties moduliavimu neigiamomis emocijomis bei aktyvumo pokyčiais už atmintį atsakingose smegenų srityse.

Visgi, mano darbas ne tik ilgos valandos labaratorijoje – tenka dėstyti ir magistrantams. Tai šiek tiek sudėtinga, kadangi dirbu psichologijos fakultete, kur dauguma studentų nelabai išmano net ir elementarius matematinius/statistinius metodus. Vis dėlto, mano seminaruose paprastai dalyvauja tik 4 arba 5 ganėtinai motyvuoti studentai, su kuriais nesunkiai pavyksta rasti bendrą kalbą. Dėstymą to, kas man įdomu ir ką gerai moku, vertinu kaip gerą galimybę pasiruošti didesnio masto dėstymui ateityje, jei pavyktų tapti profesoriumi.

Ar džiaugiatės, pasirinkęs mokslininko kelią? Kokie profesiniai ateities planai? Ar juos siejate su Lietuva?

Mokslininko darbas gana įdomus, nes jis reikalauja daug kūrybinių sugebėjimų, bet taip pat reikia turėti gerus techninius ir net vadybinius įgūdžius, sugebėti savo darbą ir idėjas efektyviai pateikti konferencijose bei diskusijose su kolegomis. Mokslinio darbo sėkmė priklauso ne (vien) nuo darbo techninio nepriekaištingumo, o nuo sugebėjimo įtikinti kitus, kuo jis yra svarbus ir kokia jo vieta konkrečios srities vystymesi bei bendrame kontekste. Dirbant Vakarų Europoje tikrai negalima skųstis darbo sąlygomis ar užmokesčiu. Tiek ankstesnėje, tiek dabartinėje darbovietėje darbas vyksta ramiai, be streso, paprastai suteikiamos gan lanksčios sąlygos (t.y. nebūtina būti biure visą laiką nuo 8 iki 18, jei nėra susitikimų ir ko aptarti su kitais, leidžiama dirbti namuose kiekvienam tinkamu laiku). Dėl ateities planų nesu tikras. Nežinau, ar liksiu “grynu” mokslininku, nes manau, kad mano srityje (kalbant apie elgesio bei jį leminčių faktorių modeliavimą) galėtų būti sėkmingų praktinių pritaikymų, Aišku, idealiausia būtų tuo užsiimti kartu pritaikant mokslą, kaip pasaulyje daro ne vienas ir ne du profesoriai. Kol kas apie Lietuvą jokių konkrečių minčių nėra, iš dalies dėl to, jog su mano tyrinėjama sritimi susijusios veiklos čia nėra, be to sąlygos mokslui Lietuvoje toli gražu neidealios.